Manoma, kad didesnio ar mažesnio laipsnio celiulitą turi 85 proc. lytiškai subrendusių moterų visame pasaulyje (pagal Avram, 2004; Rawlings, 2006). Vyrų populiacijoje šis grožio defektas yra gerokai retesnis ir dažniausiai susijęs su vyriškų hormonų disbalansu, konkrečiau – vyriškų hormonų trūkumu.
Odos pokyčiai formuojantis celiulitui
Pirmą kartą terminas „celiulitas“ paminėtas jau 1816 metais Prancūzijoje. Tačiau iki šių dienų nesutariama – liga tai ar tiesiog nemalonus kosmetinis odos pakitimas.
Tam, kad suprastume pokyčius organizme, formuojantis celiulitui, reikia bent šiek tiek išmanyti odos mikroanatomiją. Štai pirmas išorinis sluoksnis vadinamas epidermiu. Po juo – derma su plaukų folikulais, prakaito liaukomis, kraujagyslėmis, nervų receptoriais ir jungiamuoju audiniu. Toliau – poodis. Poodžio pirmasis sluoksnis yra sudarytas iš riebalinių liaukų, jame būna ir jungiamojo audinio. Moterų poodyje riebalinės liaukos būna išsidėsčiusios vertikaliai. Formuojantis celiulitui, būtent iš šio poodinio sluoksnio maži riebalų gumulėliai išsiveržia į dermą ir odai suteikia „apelsino žievelės“ išvaizdą.
Ši teorija įrodyta naudojant magnetinio rezonanso, sonografijos, odos biopsijos metodus.
Kita teorija teigia, jog įtakos celiulito formavimuisi turi ir jungiamasis audinys. Silpnėjant jungiamojo audinio jungtims, riebalinėms sankaupoms lengviau patekti į dermą ir problemines vietas nusėti duobutėmis.
Vyrų jungiamasis audinys poodyje išsidėstęs tvirtesnėmis konstrukcijomis, tad riebalų sankaupos sunkiai patenka į dermą, nebent labai mažais kiekiais. Riebalinės laukos irgi išsidėsčiusios kitaip nei moterų poodyje. Be to, šlaunų, užpakalio, papilvės srityse vyrų epidermis ir derma yra storesni. Štai ir atsakymas, kodėl celiulitas dažniausiai kamuoja moteris.
Kaip įveikiamas celiulitas
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad daugelis kovos su celiulitu metodų niekada nebuvo tyrinėjami labai išsamiai, kliniškai, moksliškai. Dažniausiai buvo tiriamas trumpalaikis poveikis tam tikrai kūno vietai, tyrimų dalyviai nebuvo stebimi ištisus mėnesius ar metus, neatsižvelgta į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, maisto racioną, fizinį aktyvumą, amžių. Daugelį tyrinėjimų būtų galima apibūdinti taip: bandymai pritaikyti vieną ar kitą metodą ir viltis gauti apčiuopiamą rezultatą.
Visus metodus būtų galima suskirstyti į chirurginius, injekcines priemones, neinvazinius prietaisus, termoterapiją, išorinius tepalus/kremus, augalinius preparatus, lazerinę terapiją, masažą ir taip toliau. Nuolat akcentuojama ir mitybos bei fizinio krūvio įtaka, norint išvengti celiulito ar jį sušvelninti. Įdomu tai, kad po poodžio riebalais gilyn yra išsidėsčiusios raumeninės skaidulos. Jei klubų, užpakalio, pilvo raumenys silpni, didesnė tikimybė, jog oda įgis apelsino žievelės vaizdą.
Chirurginiu metodu galėtume pavadinti liposakciją.
