Ką reikėtų žinoti apie šią retą, tačiau klastingą ir nepagydomą ligą, pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro direktorius profesorius Edvardas Danila:

Pirmasis požymis – dusulys

Idiopatinė plaučių fibrozė – nežinomos kilmės lėtinė plaučių liga, kurios metu plaučiuose susidaro fibrozė, t.y. randai. Normaliam audiniui iš dalies tampant randiniu sutrinka plaučių funkcija – deguonies apykaita organizme.

Liga formuojasi labai sudėtingai. Kol kas nėra tiksliai žinoma, kas atsiranda pirmiau: uždegimas ir tik po to – randiniai pakitimai, ar iš pat pradžių pradeda kauptis jungiamasis audinys ir tuomet susidaro randas.

Plaučių patologija formuojasi ilgą laiką, todėl labai sunku laiku pastebėti pačias ankstyviausias ligos stadijas. Taigi ir apie šį sutrikimą žmogus gali ilgai nieko neįtarti.

Pirmasis požymis, kuris galėtų užvesti ant kelio – sumažėjęs fizinis pajėgumas, juntamas dusulys anksčiau įprasto fizinio krūvio metu.

Jei į gydytoją kreipimasi vos tik tokiems pojūčiams atsiradus, pagalbos galima sulaukti laiku ir yra daugiau vilties, jog ligą pavyks geriau suvaldyti.

Deja, liga dažniausiai yra diagnozuojama per vėlai. Žmogus neretai prie galinčių padėti įspėti ligą simptomų pripranta. Senstant prisideda ir kitos ligos, galinčios „paslėpti“ šį sutrikimą.

Apgauna ir gydytojus

Neretai iššūkiu tampa ne diagnozuoti ligą, bet pirmiausia ją įtarti. Idiopatinė plaučių fibrozė – gana retai bendrosios praktikos gydytojo kasdieniame darbe pasitaikantis sutrikimas. Lietuvoje iš viso yra tik keli šimtai sergančiųjų, taigi kiekvienam šeimos gydytojui tenka vos vienas ar du atvejai.

Pacientui skundžiantis dusuliu gydytojas įprastai visų pirma galvos, jog to priežastis – lėtinė obstrukcinė plaučių liga arba širdies patologija. Idiopatinė plaučių fibrozė imama įtarti tik ligai gerokai progresavus, kai pastebima, kad pirminis gydymas nuo kitos, menamos ligos nėra toks veiksmingas.

Labai svarbu yra išvengti tokio bereikalingo gydymo.

Kas galėtų gydytojui padėti laiku įtarti idiopatinę plaučių fibrozę? Visų pirma pastebėti neatitikimai tarp žmogaus nusiskundimų ir esamų širdies pakitimų. Suklusti reikėtų ir jei plaučiuose girdimi garsai, panašūs į celofano traškėjimą.

Taip pat tuomet, kai rankų pirštai pradeda darytis būgno lazdelės formos – galai tampa šiek tiek storesni ir apvalesni, o nagai panašūs į laikrodžio stikliuką, šiek tiek labiau išgaubti. Aišku, tai nėra specifiniai požymiai, tačiau dažnai pasitaiko sergant šia liga. Juos pastebėti galėtų ne tik gydytojas, bet ir pats žmogus.

Nejudra – ne išeitis

Sergančiojo idiopatine plaučių fibroze gyvenimo kokybė smarkiai nukenčia, tenka stipriai apriboti fizinį aktyvumą. Visgi nereikėtų persistengti propaguojant visiškai nejudrų gyvenimo būdą. Fizinį krūvį reikėtų pasirinkti adekvačiai atsižvelgiant į ligos progresavimą. Priešingu atveju sąlygojami kiti neigiami organizmo pokyčiai – silpnėja raumenys, retėja kaulai.

Taigi kartu silpnėja ir plaučių raumenys, blogėja plaučių ventiliacija. Tuomet ir tiesiogiai pati liga, ir per daug apribota fizinė veikla neigiamai atsiliepia žmogaus sveikatai.

Kol kas idiopatinė plaučių fibrozė nėra išgydoma. Įmanoma tik sušvelnininti ligos eigą ir prailginti gyvenimo trukmę.

Verta žinoti

Ligos diagnostika nėra sudėtinga – atliekamas kompiuterinis tomografijos tyrimas ir išsamus plaučių funkcijos tyrimas. Daug svarbiau ligą laiku įtarti.

Savo eiga idiopatinė plaučių fibrozė net prilyginama vėžiniam susirgimui.

Ligą padedantys įtarti simptomai – nesibaigiantis kosulys, oro trūkumas anksčiau įprasto, lengvo fizinio aktyvumo metu. Ligai progresuojant oro trūkumas arba kosulys gali būti juntami netgi būnant ramybės būsenoje.

Europoje idiopatine plaučių fibroze serga 110 tūkst. pacientų. Kiekvienais metais Europos Sąjungoje diagnozuojama 35 tūkst. naujų ligos atvejų. Lietuvoje vyrų sergamumas yra 20,2 iš 100 tūkst. gyventojų, moterų – 13,2 iš 100 tūkst.