Su juo kalbamės apie tai, kad garsas nėra tik tai, ką girdime ausimis, o tyla ne vien tai, ko negirdime, ir kaip atverti duris į šį paslaptingą garsų bei tylos pasaulį.
Kada pastebėtos gydomosios garso savybės ir kaip jos buvo naudojamos?
Senovėje žmonės garsą pasitelkdavo norėdami pasiekti pakitusią sąmonės būseną, dvasios ir kūno harmonijai palaikyti, sveikatai gerinti. Naudodavo įvairiausius instrumentus, giesmes.
Vienas seniausių instrumentų buvo būgnas, sutinkamas daugelyje senovės tradicijų Tibete, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Sibire. Įvairių dydžių, formų, skirtingų gyvūnų odos būgnai buvo mušami skirtingomis progomis ir tikslais. Instrumentus gamindavo iš gyvūnų kaulų, ragų, sausgyslių, plaukų, odos.
Iš medžio gamintos fleitos, didžeridū, kiti instrumentai. Sulig bronzos amžiaus pradžia paplito skirtingų metalų lydinių instrumentai, įvairūs varpai, gongai.
Šiuolaikinė garso terapija daugiausia remiasi šių senovės tradicijų paveldu bei šiuolaikiniais moksliniais atradimais. Kimatikos mokslas atskleidžia daug įdomių garso savybių, jo įtaką žmogui ir aplinkai. Seniau užtekdavo intuicijos ir patirties, o dabar jau reikia ir mokslinio paaiškinimo, analizės, sistemos. Tokie laikai.
Kokias garso terapijos rūšis taikote? Pristatykite trumpai kiekvieną iš jų.
Atskirų garso terapijos rūšių gal neišskirčiau, tačiau yra keli jos būdai. Grupinėse garso terapijos sesijose žmonės dažniausiai guli, naudojami įvairūs instrumentai, taip pat balsas. Nesvarbu, kiek žmonių, kiekvieno patirtis labai individuali, kartais kardinaliai skirtinga.
Koncertuose, jei jie vyksta nedidelėse, akustiškai palankiose erdvėse, grojame be įgarsinimo. Didelėse salėse ar lauko scenose to, žinoma, nepadarysi, tad tenka įgarsinti. Tiek vienu, tiek kitu atveju galima jausti kiekvieno instrumento savitumą. Žmonės koncerte patogiai sėdi, klausosi. Tiek garso sesijose grupėms, tiek koncertuose susikuria tam tikros muzikinės temos, garso erdvės. Klausytojas tarsi keliauja garso takais, patiria muziką ne vien klausa, bet ir kūnu, visa savo esybe.
Individualiose sesijose – dar kitaip. Jose stipriau patiriama pati garso vibracija. Kai kurie instrumentai dedami tiesiogiai ant kūno ar labai arti jo. Naudojami įvairūs instrumentai: ir gongai, ir būgnai, ir fleitos, įvairūs varpai, Tibeto dainuojantys dubenys, kiti.
Papasakokite apie garso ir tylos vienybę. Kas turi didesnę gydomąją galią: ar garsas, ar tyla, ar abiejų harmonija?
Didžiausią gydomąją galią turi meilė. Aš ją labiau linkęs vadinti ne gydomąja, bet gyvybės galia. Garsas yra pilnas šios gyvybės galios. Jis nėra tik tai, ką girdime ausimis, o tyla nėra tik tai, ko negirdime. Ir viename, ir kitame yra tiek viena, tiek kita. Tyla yra pilna, ji yra muzika, ji yra gyvybė. Nereikia ausų, kad išgirstume muziką, užtenka pažvelgti pro langą į sningančią ramybę...
Paprastai kalbama apie ypatingą, gydomąją galią, poveikį žmogui, tarsi tai būtų kažkas atskira, išoriška, tai, ko neturime ir mums nepriklauso tuo momentu. Kalbama tarsi apie kokį vaistą, tabletę. Prarijau ir jau sveikas, toliau gyvenu, kaip gyvenęs. Tai vartotojiškas, egoistinis požiūris. Tam tikra prasme mes patys atskiriame save nuo tos vadinamosios gydančios galios, slypinčios mūsų viduje, kai nepakankamai save mylime. Garso terapija gali padėti save labiau pamilti.
Paradoksaliai skamba jūsų teiginys, kad garsas padeda įsiklausyti į save. Atrodo, kasdienybėje mus supa tiek garsų, jog norisi tik vieno – tylos. Tikriausiai garsas garsui nelygus?
Daugelyje senovės religinių tekstų, taip pat ir krikščionybės, garsas minimas kaip vienas pagrindinių veiksnių kuriant pasaulį ir gyvybę. Šį garsą Rytuose vadina Anahata Nada arba savaime egzistuojančiu, nesukurtu garsu.
Vienoje tradicijoje tai AUM, kitur HU, dar kitur A. Visi tie garsai – tai tik forma, per kurią mes prisiliečiame prie garso esmės, prie Dieviškosios vibracijos, prie Anahata Nada. Skambant gongams, Tibeto dainuojantiems dubenims, mes girdime AUM, „girdime“ tą esmę ir atrandame ją savyje. Taip mumyse atsiveria vidinės tylos durys.
Na, o apskritai kasdienybėje tyla yra nelengvas išbandymas šių dienų žmogui, nes tyloje mes galime išgirsti save, savo mintis, jausmus, sąžinę, savo vidinį triukšmą, o tai ne visada malonu. Todėl važiuojame mašinoje – radijas, namie – televizorius (reikia, nereikia), atvažiuojame į gamtą ir ten atsidarome automobilio dureles, bagažinę ir „žadiname“ gamtą visu garsu paleista muzika. Tai bėgimas nuo savęs – ko gero, šiandien pats populiariausias sportas...
Kiek svarbu yra terapiją atliekančio žmogaus ir jos dalyvio intencija – ketinimas, tikėjimas rezultatu?
Labai dažnai įvairių dvasinių praktikų aplinkoje kalbama, kad ketinimas yra itin svarbus veiksnys siekiant rezultato. Tai buvo daroma nuo žilos senovės, tuo paremta magija, nesvarbu, kokia. Turiu norą – atlieku praktiką – štai ir rezultatas. Dabar tai daroma norint turėti daugiau pinigų (sakoma, pritraukti pinigų energiją, patekti į sėkmės srautą ir t.t.), pagerinti santykius su tam tikru žmogumi, pasveikti, atverti kokią nors čakrą ir kitais įvairiais tikslais.
Ir tai labai panašu į jau minėtą vartotojišką požiūrį. Tai ta pati vartotojiška, savinauda paremta kultūra, kuri siekia pasinaudoti subtiliąja energija, minties galia ir t. t. Tai universalu, veikia, bet ar reikia? Garso terapijoje taip pat dažnai naudojamas terminas: intencija + garsas = pasireiškimas.
Galima paklausti savęs, kas yra tas ketinimas? Noras turėti, įgyti, atgyti? Bet ar žinome, ko mums reikia? Ar ta situacija, kurioje esame, neturi kokios reikšmingos prasmės? Manau, svarbu neprisirišti prie tikslo arba galbūt jo visai neturėti, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba. Intencija šiuo atveju – tai ne noras kažko pasiekti ar pakeisti, bet meilė ir ši formulė „norėti – daryti – įgyti“ įgauna visai kitą prasmę.
Kokias problemas mums gali padėti įveikti garsų terapija? Pakomentuokite teiginį, kad visatoje viskas vibruoja, taip pat ir mūsų organizmas. Garso terapija padeda jį suderinti. Kaip tai vyksta?
Viskas visatoje vibruoja. Ne išimtis ir mūsų organizmas. Kiekviena jo ląstelė turi savo dažnį. Kai jis pasikeičia, organizmas praranda pusiausvyrą. Panašiai, kaip nutinka orkestre vienam instrumentui ėmus groti kitaip – tada jis nebeskamba. Kiekviena ląstelė, organas, organizmo skysčiai garso terapijos sesijos metu patiria vibracinį garso masažą ir pradeda „skambėti“ darniai.
Atlikta įvairių tyrimų su sergančiomis ląstelėmis. Ištyrus jų vibracinį dažnį pasirodė, kad jis skiriasi nuo sveikos ląstelės dažnio. Skleidžiant sveikos ląstelės dažnio garsą jau sergančiai ląstelei, ši atgaudavo savo pirminę sveiką būseną.
Nesikoncentruojame į kokią nors sritį, ligą ar pan., garsai – tai terpė, kurioje atkuriama vidinė harmonija visame žmoguje.
