Paskambinus ir pasiprašius pas ją į svečius pasikalbėti tikrai neeilinio gimtadienio išvakarėse, Birutė guviu balsu pareiškė: „Atvažiuokit, priimsiu.“ Moteris sutiko sėdėdama kieme, pavėsyje, ir pirmiausia paprašė nufotografuoti prie gimto namo, jos senelių Malinauskų ir tėvų Kuncų šeimų atminčiai pastatyto koplytstulpio. Birutei jis brangus kaip ir jos senelių bei tėvų sodyba Ūdrijos kaime, tokio pat pavadinimo ežero pakrantėje.
Prisiminė kūrimosi pradžią Ūdrijos kaime
B.Kuncaitės seneliai Malinauskai iš jos mamos pusės bendrą gyvenimą pradėjo kurti netoli Ūdrijos esančiame Jackonių kaime. Ten pasistatė namą, svirnelį, turėjo ūkinių ir maisto prekių parduotuvę.
Kadangi parduotuvėje buvo prekiaujama ir alumi, Birutė prisimena, kaip senelis pasakodavo apie apsilankančiuosius išgerti: „Jei atėjote atsigerti alaus – prašau. Jei atėjote prisigerti, čia ne vieta. Senelis buvo tvarkingas žmogus, buvo siuvėjas, jam nepatiko netvarka ir girtuoklystės.“
Bankrutavus tuomečiam Ūdrijos dvarui ir jo turtą bankui ėmus pardavinėti, Birutės senelis įsigijo dalį ežero ir žemės Ūdrijos kaime.
„Taip mano seneliai Malinauskai 1908 metais pradėjo kurtis Ūdrijoje. Iš Jackonių kaimo persivežė namą, svirnelį. Iš buvusio Ūdrijos dvaro dar įsigijo kiaulides ir pasistatė ūkinį pastatą, kluoną. Tačiau ramiai gyventi ir ūkininkauti ilgai nepavyko. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gelbėdamas šeimą senelis su žmona ir keturiomis dukromis pasitraukė į Rusiją. Sodybos priežiūrą patikėjo giminaičiams“, – pasakojo Birutė.
Pasibaigus karui Malinauskai grįžo į sodybą. Birutės mama, vyriausia Malinauskų dukra, čia gyvendama susituokė, susilaukė dviejų sūnų ir dukros.
Antrojo pasaulinio karo baisumai neaplenkė šeimos. Rusų okupantai nušovė jauniausią B. Kuncaitės brolį, šeimai tik per stebuklą pavyko išvengti tremties. Nors žemės buvo atimtos, tačiau sodybą pavyko išsaugoti.
Vyriausias Birutės brolis Alfredas išsikraustė į Kauną, įgijo aukštąjį kūno kultūros mokytojo išsilavinimą, tapo žinomu lengvaatlečiu.
Mokytojauti pradėjo devyniolikos metų
B. Kuncaitė, baigusi privačią Prienų gimnaziją ir metus palankiusi pradinių klasių mokytojų kursus, devyniolikos metų pradėjo dirbti Lazdijų rajono Noragėlių kaimo mokykloje.
„Labai jau norėjosi mokytis, todėl po metų mokytojavimo įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune studijuoti sociologijos. Kai baigėsi vieni mokslo metai, į universitetą atėjo vokiečiai ir liepė registruoti į Darbo centrą, supratome, kad būsime vežami darbams į Vokietiją. Kiek žinau, niekas iš mūsų kurso nėjo į tą centrą ir nesiregistravo. Aš grįžau į Ūdriją, pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja, vėliau mokiau istorijos, dirbau kūno kultūros mokytoja, turėjau auklėjamąsias klases“, – mintimis dalijasi B.Kuncaitė.
O kai atėjo 1949 metų pavasaris, baigėsi mokslo metai, Birutė sulaukė Alytaus rajono švietimo vadovų pasiūlymo pereiti dirbti kūno kultūros mokytoja į tuometę Simno vidurinę mokyklą.
„Nelabai norėjosi palikti darbą Ūdrijoje, juk čia mano namai, bet ir negalėjau nesutikti. Ir taip nuo 1949 metų iki 1978 metų, iki pensijos, dirbau kūno kultūros mokytoja Simno vidurinėje mokykloje. Keitėsi direktoriai, bet su visais sugyvenome, dirbau auklėjamąjį darbą klasėse. Buvo daug gabių vaikų, pasirinkusių mano specialybę, daug puikių ietininkų pavyko išugdyti. O žinot, kas skaudžiausia būdavo? Ogi, kai vienas kitas Simno gyventojas mane pavadindavo buože. Kokia aš buožė? Mano seneliai ir tėvai viską užsidirbo“, – moters prisiminimuose plyksteli patirtas gyvenimo kartėlis.
Išėjusi į pensiją ji iš Simno grįžo gyventi į tėviškę, reikėjo rūpintis tėvų sodyba, ūkiu.
Moteris sako ir dabar dažnai nueinanti į Ūdrijos ežero pakrantę, nuo kurios atsiveria puikūs ir mieli vaizdai: „Man čia viskas sava, tiesiog atsigaunu. Man daug padeda brolio dukra, jos sūnus. Ko daugiau reikia senatvėje? Svarbu būti neužmirštai, o jei dar jautiesi ir mylima artimų žmonių, kas gali būti geriau?“
„Mūsų giminėje nebuvo sulaukusiųjų šimto metų“
Birutė prisipažįsta, nors jau nemažai jos buvusių auklėtinių yra iškeliavusių į amžinybę, bet vis dar atsiranda prisimenančių ją, kaip buvusią klasės auklėtoją. Pavyzdžiui, viena auklėtinė, dabar gyvenanti Amerikoje, vis paskambina ir sako būtinai atlėksianti aplankyti.
Buvusi kūno kultūros mokytoja jau turi pakvietimą liepą dalyvauti paskutinės jos auklėjamosios klasės Simno vidurinėje mokykloje susitikime po 50 metų. Nors pakvietimas malonus, bet Birutė bent kol kas neplanuoja vykti.
„Argi toks susitikimas mano metams?“– savęs ir mūsų klausia buvusi mokytoja ir tuoj pat šmaikštaudama priduria: „Mūsų giminėje nebuvo sulaukusiųjų šimto metų. Tik aš tokia ilgaamžė. Matyt, to nusipelniau.“
Ir kaip gi šimtmečio sulaukusios Birutės nepaklausi tokio garbingo amžiaus recepto? „Visą gyvenimą labai daug judėjau. Ir ne tik mokykloje per kūno kultūros pamokas. Nemažai kilometrų tekdavo pareiti į namus iš darbo grįžus autobusu ar iš namų iki autobusų stotelės. Ir namuose teko daug dirbti, juk kažkada laikiau gyvulius. Judėjimas labai daug duoda, jis reikalingas žmogui.“
