Mėsa
Pasak mokslininko, žmonės iš prigimties yra mėsėdžiai, todėl jiems reikalingi gyvuliniai baltymai. Geriausias jų šaltinis yra žuvis, o vertingiausios žuvys – vandenynų. Mėsą derėtų valgyti tik per šventes. Visų pirma, vandenynų žuvys – tai šimtu procentų ekologiškas produktas, be to, jose yra gerųjų lipidų, polinesočiųjų riebalų rūgščių, įskaitant ir omega-3, kurių žmogaus organizmas nepasigamina ir gali gauti tiktai su maistu. Geriausia rinktis ties mitybos grandinės viduriu esančias žuvis. Reikalas tas, kad kuo aukštesnę grandinės grandį užima žuvis, tuo daugiau kenksmingų medžiagų (pvz., gyvsidabrio) būna susikaupę jos organizme. Taigi, skumbrės arba menkės yra daug sveikesnės negu mitybos grandinės viršuje esantys marlinai ar kardžuvės.
Kodėl reikėtų vengti pramoniniu būdu pagamintos mėsos (tos, kuri parduodama parduotuvėse)?
Problema ta, kad mėsai auginami gyvuliai šeriami ne žole ir netgi ne šienu, o grūdais, tačiau žalių lapų ir grūdų lipidų sudėtis iš esmės skiriasi. Tai reiškia, kad dideliame gyvulininkystės ūkyje auginamos karvės mėsoje yra vien omega-6 riebalų rūgštys. Jei karvė ganytųsi pievoje, jos mėsoje būtų daug daugiau omega-3 riebalų rūgščių. Idealiu atveju omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių santykis žmogaus racione turėtų būti 1:1, bet tipinio vakariečio racione jis yra 1:20. Deja, pernelyg kliautis maisto papildais, skirtais omega-3 ir omega-6 trūkumui kompensuoti, tikrai negalima. Tarkim, skysčio pavidalo žuvų taukai veikiami deguonies oksiduojasi, todėl naudingąsias savo savybes praranda praėjus kelioms dienoms po pakuotės atidarymo. O kapsulėmis parduodami žuvų taukai ganėtinai nukenčia nuo pramoninio perdirbimo.
Riebalai
Saulėgrąžų, kukurūzų ir sezamų aliejus organizmui tiktai kenkia, nes tai grynosios omega-6 riebalų rūgštys. Vertingiausiu aliejumi laikomas alyvuogių ir linų sėmenų aliejus, taip pat žuvų taukai – organizmui itin svarbios polinesočiosios rūgštys. Tačiau linų sėmenų aliejaus jokiu būdu negalima kaitinti. Kepant reikia naudoti tik alyvuogių aliejų: jame esančios oleino rūgštys turinti tik vieną dvigubą jungtį, todėl yra daug stabilesnės. Visgi geriausia būtų apsieiti be kepto maisto.
Raciono tipas ir organizmo mikroflora
Žmogaus skrandyje, žarnyne ir visame organizme tarpsta daugybė mikroorganizmų. Ištirti juos laboratorijoje yra gana sunku, kadangi visi jie yra tarpusavyje susiję, o atskirti nuo organizmo arba nuo milijardo kitų mikroorganizmų, apie kuriuos mes nė nežinome, paprastai praranda gyvybingumą.
Žmogaus mikrofloros sudėtis priklauso nuo genetikos ir nuo aplinkos sąlygų. Deja, kol kas neaišku, kuris iš dviejų veiksnių svarbesnis. Tačiau reikšmingi yra abudu, todėl neverta mėginti pratintis prie svetimam regionui būdingo maisto: jūsų organizmo mikroflorai jis gali būti nepriimtinas.
Antioksidantai
Kalbos apie antioksidantų vaidmenį, mano galva, nieko vertos. Na, koks gi yra antioksidanto veikimo principas? Jis atiduoda elektroną, kad atsikurtų kita molekulė. Pavyzdžiui, teigiama, kad sveika gerti žaliąją arbatą, nes joje daug antioksidantų: flavonoidų, polifenolių ir kt. Štai mes ją geriame, o visi antioksidantai mąsto, kam čia atidavus elektroną. Tarkime, antioksidanto elektronas peršoko į kurią nors iš gausybės visur esančių deguonies molekulių. Deguonies molekulė noriai elektroną „priima“ ir „atsigauna“, t. y. virsta superoksidu... Bet tai jau aktyvi deguonies forma, galinti daug kam pakenkti. Štai prie ko kartais priveda geri ketinimai.
Pastaraisiais metais buvo pasiūlyta naujų kylančius prieštaravimus aiškinančių teorijų. Manoma, kad dauguma naudingais laikomų elementų, kaip antai sulforafanas iš brokolių, svogūnų ir česnakų, kurkuminas iš ciberžolės, granatų ir kt., iš tikro sukelia ląstelėms stresą (tai artima apnuodijimui, tačiau nėra tas pats). Įvykus stresui, užsikuria įvairūs ląstelės atkūrimo, valymo ir t. t. mechanizmai. Šių mechanizmų darbo apimtis visada šiek lenkia streso poveikio apimtį. Taigi, naudos, šiaip ar taip, yra. Kaip ir nuo treniruočių, orientuotų į raumenų masės didinimą.
Vanduo ir druska
Įprastomis sąlygomis gyvenančiam žmogui mineralinis vanduo nebūtinas. Druskų ir mikroelementų pakanka maisto produktuose. Taip pat nepasiduokite rekomendacijoms per dieną būtinai išgerti 1,5–2 litrus vandens. Turite pasikliauti savo pojūčiais. Jei norisi vandens, žinoma, gerkite.
Ilgaamžiškumas
Ilgaamžiškumo židinių žemėlapis – tema, į kurią labiausiai mėgstu pasigilinti. Kalbėti tenka apie tokius regionus kaip Japonijai priklausanti Okinavos sala, Italijos Sardinija ir Septintosios dienos adventistų bendruomenėje Kalifornijoje, JAV. Kiekvienam iš šių regionų būdinga savita mityba ir unikalus gyvenimo būdas. Okinavos gyventojų raciono pagrindą sudaro žuvis, jūros dumbliai ir savarankiškai užsiaugintos daržovės. Jie mažai valgo, bet rūko ir geria sakę.
Sardinijos virtuvė visiškai kitokia. Tipiniame valgiaraštyje dominuoja makaronai, duona, sūris, daugybė prieskonių, kiauliena, ėriena (gaunama iš kalnuose ganomų avių mėsos), bet jokių jūros gėrybių čia nėra! Regiono gyventojai mėgsta pavalgyti, tarp jų – nemažai antsvorį turinčių žmonių. Jie daug rūko ir kiekvieną dieną išgeria šiek tiek raudonojo vyno.
Adventistai nevartoja alkoholio, nerūko, negeria arbatos nei kavos, nepripažįsta aštrių prieskonių ir gausiai perdirbtų produktų, jų raciono pagrindas – augalinis maistas, kiaušiniai ir pieno produktai.
Visgi tarp šių iš pažiūros kardinaliai skirtingų bendruomenių galima rasti bendrą vardiklį, ir tai yra ramybė. Visgi kuris iš veiksnių – mityba, gyvenimo būdas, psichologinė būsena, mikroflora ar genetika – lemia ilgaamžiškumą, pasakyti sunku. Apskritai, kalbant apie organizmo nusidėvėjimo tempą, galima teigti, kad 75 proc. sveikatą lemia aplinka ir gyvenimo būdas, o 25 proc. – paveldimumas.
Senėjimo procesas
Yra net kelios senėjimą aiškinančios teorijos. Mokslininkas pritaria nuomonei, kad tai nėra užprogramuotas procesas. Gyvas organizmas, įskaitant ir žmogaus, – tai apvalkalas, skirtas genetinei medžiagai perduoti grandine aukštyn. Vargu ar gamta švaisto išteklius reprodukcinę funkciją atlikusio organizmo gyvybingumui palaikyti, o jeigu taip, vadinasi, gyvenimo trukmę įmanoma pailginti tik radikaliais pokyčiais, pavyzdžiui, susidėvėjusių organų persodinimu.
Deja, tenka susidurti su problema, nes pagrindiniai organai – smegenys, širdis, akys – yra sudaryti iš nesidalijančių ląstelių. Pavyzdžiui, „atnaujinti“ smegenų neuronus būtų ypač sudėtinga, kadangi tai atliekant nutrūktų jų tarpusavio ryšiai, apibrėžiantys žmogaus asmenybę. Dabar tenka girdėti kalbų apie smegenų saugojimą kompiuteryje, bet man tai primena ankstyvuosius Stanislawo Lemo darbus. Visgi mes galime stiprinti silpnąsias savo vietas. Lygiai kaip nusipirkę džinsus ir puikiai žinodami, kad po dešimties metų jie sudils, galime palaipsniui juos lopyti ir taip prailginti drabužio tarnavimo laiką.
