Visi šie mūsų organizmą sudarantys mikrobų simbiotikai atlieka daugybę funkcijų: padeda mums virškinti maistą, gamina svarbiausius vitaminus, saugo mus nuo infekcijų ir atlieka daugybę kitų svarbių funkcijų, rašo „Science Alert“.
Tuo pat metu mikrobai, kurių daugiausia susitelkę žarnyne, gyvena palyginti stabilioje ir šiltoje aplinkoje, kurioje nuolat gaunama maisto. Tačiau kas nutinka šiems simbiotiniams sąjungininkams po žmogaus mirties?
Pasak Tenesio universiteto aplinkos mikrobiologijos profesorės Jennifer DeBrun, galima manyti, kad mūsų mikrobai miršta kartu su mumis, kai kūnas suyra ir jie patenka į aplinką. Tačiau tai nėra visiška tiesa.
Naujajame straipsnyje DeBrunas ir jo kolegos nustatė įrodymų, kad mūsų mikrobai ne tik toliau gyvena po mūsų mirties, bet ir atlieka svarbų vaidmenį perdirbant mūsų kūnus, kad galėtų klestėti nauja gyvybė.
Kai mirštame, mūsų širdis nustoja cirkuliuoti krauju, kuris skleidė deguonį visame kūne. Ląstelėms trūksta deguonies, todėl jos pradeda virškinti save autolizės proceso metu.
Ląstelėse esantys fermentai, kurie anksčiau virškino angliavandenius, baltymus ir riebalus, kad gautų energijos ir kontroliuotų augimą, pradeda pulti membranas, baltymus, DNR ir kitas ląsteles sudarančias sudedamąsias dalis.
Pasak DeBruyn, šio ląstelių irimo produktai yra puikus maistas mūsų simbiotinėms bakterijoms, o kadangi nėra imuninės sistemos, kuri jas kontroliuotų, ir jos negauna nuolatinio maisto iš virškinimo sistemos, jos randa naują maisto šaltinį.
Todėl žarnyno bakterijos, ypač mikrobų klasė, vadinama klostridijomis, išplinta po visus jūsų organus ir virškina jus iš vidaus, vykstant puvimo procesui.
Dėl deguonies trūkumo organizme mūsų anaerobinės bakterijos pasikliauja energijos gamybos procesais, kuriems deguonies nereikia, pavyzdžiui, fermentacija. Taip jos sukuria ryškų skilimo požymį – kvapą skleidžiančias dujas.
Žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, logiška, kad mūsų mikrobai išvystė būdus, kaip prisitaikyti prie mirštančio kūno. Paprastai tariant, kaip žiurkės skęstančiame laive, mūsų bakterijos netrukus turės palikti savo kūną šeimininką ir išgyventi už jo ribų pakankamai ilgai, kol bus surastas naujas šeimininkas, kuriame galėtų kolonizuotis.
Naudodamos mūsų kūno anglį ir maistingąsias medžiagas, jos iš esmės gali padidinti savo skaičių, o kaip žinome, kuo didesnė populiacija, tuo didesnė tikimybė, kad jos išgyvens atšiauresnėje aplinkoje.
DeBruyn pažymi, kad jei žmogaus kūnas palaidojamas žemėje, mikrobai patenka į dirvožemį kartu su irimo skysčiu, kai kūnas suyra. Iš esmės jie patenka į visiškai naują aplinką, o tai reiškia, kad susiduria su nepažįstama mikrobų bendruomene.
Atkreipkite dėmesį, kad gamtoje dažnai vyksta dviejų skirtingų mikrobų bendrijų maišymasis arba susiliejimas. Tokio susimaišymo rezultatas priklauso nuo keleto veiksnių, įskaitant tai, kiek mikrobai patiria aplinkos pokyčių ir kas ten buvo pirmieji.
Galima daryti prielaidą, kad mūsų mikrobai žūtų patekę į priešišką aplinką už mūsų kūno ribų. Tačiau tyrimas rodo, kad su šeimininku susijusių mikrobų DNR požymių galima rasti dirvožemyje po pūvančiu kūnu, dirvos paviršiuje ir kapuose dar kelis mėnesius ar metus po minkštųjų kūno audinių irimo.
Todėl mokslininkus domino, ar šie mikrobai yra gyvi ir aktyvūs, ar tik miega žiemos miegu, laukdami kito šeimininko. Mokslininkai nustatė, kad mūsų mikrobai iš tiesų ne tik gyvena dirvožemyje, bet ir sąveikauja su vietiniais dirvožemio mikrobais, kurie padeda jiems skaidyti mūsų kūnus.
DeBrun pažymi, kad ji ir jos kolegos nustatė, jog sumaišius dirvožemį ir skaidymo skysčius su mikrobais, padidėja skaidymo greitis. Be to, mūsų mikrobai didina azoto – svarbios gyvybei maistinės medžiagos – apykaitą.
Be to, mūsų mikrobai tikriausiai dalyvauja maistinių medžiagų perdirbime, amoniaką paversdami nitratais.
