Vietoj mokyklos – darbas fermose
M. Šapalaitė užaugo darbščių ir nagingų ūkininkų šeimoje kartu su dar penkiais vaikais. Prie ūkio darbų vaikai buvo pratinami jau nuo mažų dienų, tad labai anksti mokėjo melžti karves, ganyti ožkeles, lesinti vištas ir... balnoti arklius.
Paklausta, ar baigė kokius mokslus, Marytė papasakojo, kad tais laikais į mokyklas vaikų niekas neleido. Reikėjo sunkiai dirbti fermose, ganyklose, daržus ravėti, žolę rauti, o apie sėdėjimą mokyklos suole buvo galima tik slapčia pasvajoti.
„Nežinau, kaip tada man nuskilo, bet pavyko netoli Žarėnų, Feliksavo mokykloje, pabaigti pradinę klasę, o kiek vėliau ir vakarinę mokyklą lankiau. Nebuvo tokios mados eiti į pamokas, dirbome daug ir sunkiai, net galvų nepakeldami. Ir iš pačios vaikystės prisiminimų nėra daug, vis su tėveliais po ūkį kažką veikdavome ir vieni kitiems padėdavome“, – pasakojo M. Šapalaitė.
Pabaigusi vakarinės klasės mokslus, jaunutė mergaičiukė išėjo dirbti į Tverų girininkiją, sodino medelius, ravėjo, grėbė šieną ir rišo šluotas. Girininkijoje M. Šapalaitė pradirbo tris dešimtis metų ir nė kiek dėl to nesigaili: patiko gamta, tyras miško oras ir fizinis darbas, kuris užgrūdina ne tik kūną, bet ir sielą.
Karves slėpė miške
Moteris pamena nutikimą iš jaunystės, kada tėveliai, turėdami gausią šeimą – šešetą vaikų, slapčia augino tris pieningas karves. Jas dienos metu ganydavo miškuose, kad tik niekas nepamatytų. Juk kažkaip reikėjo pilną trobą alkanų burnų išmaitinti.
Anuomet į kiemus vis užeidavo kareiviai patikrinti, kas ką turi, ką augini, ar ką iš tavęs atimti. Taip visai netikėtai vienas jų kieme išdygę ir pamatė besiganančias žalmarges. Už tai tėvai gavo protu nesuvokiamą baudą – 3 000 rublių.
M. Šapalaitės mamai viena čigonė, netikėtai pasipainiojusi jos kelyje, davė patarimą, kaip galima apgauti kareivius ir baudos nemokėti. Tad nutarė paklausyti jos – iš ilgai kauptų savo santaupų nupirko netoliese esančią trobą ir iškėlė ten dalį savo vaikų bei visas tris karves. O dar kartą atėjusiems kareiviams pasakė – vaikai išėjo gyventi atskirai ir gyvulius išsivedė. Tėvai išvengė baudos, o Marytė taip ir liko gyventi toje troboje.
Turtinga ir laiminga
Pirmąjį savo vyrą M. Šapalaitė sutiko ir ištekėjo būdama dar visai jaunutė – aštuoniolikos metų. Bet, kaip pati sako, nenusisekė šeimyninė laimė. Po kurio laiko moteris išsiskyrė, ant rankų sūpuodama tris atžalas.
Bet tvirto ir atkaklaus charakterio Marytė neprašė aplinkinių nei pagalbos, nei paramos, viena pati augino sūnų ir dvi dukras. Šiandien sako negalinti atsidžiaugti, kokiais dorais ir puikiai žmonėmis jie užaugo, kaip vienas kitą be galo myli, užjaučia, rūpinasi ir padeda.
„O dabar esu ne tik laiminga, bet ir turtinga moteris. Turiu septynis anūkus ir net keturis proanūkius. Jūs man pasakykite, ar gali būti kas nors geriau už laimingą šeimą?“ – klausė M. Šapalaitė.
Su vaikais ir provaikaičiais moteris bendrauja labai dažnai, vieni kitus vis aplanko. Štai ir mūsų pokalbio metu moteris pasakojo, kad ruošiasi į dviejų gražuolių dvynukių proanūkių krikštynas, kurių nė už ką nepraleistų.
Lemtinga naktis
Besikalbant apie šeimyninę laimę ir džiaugsmus, moters akyse netikėtai sužibo ašaros dėl visai neseniai, praėjusį pavasarį, patirtų išgyvenimų.
Kovo 23-ąją, paryčiais, M. Šapalaitė nubudo išgirdusi keistus garsus namuose. Lyg kažkas duris darinėjo, lyg traškėjo. Vos tik atsikėlusi nuėjo gretimo kambario link ir pro durų tarpą pamatė geltonuojant. Iškart suprato – dega namas.
„Dabar nė pati nesuprantu, kas mane tada sustabdė, kad neatidariau kambario durų, kitu atveju liepsna būtų pagavusi mane pačią. Namuose net dūmų detektorius buvo, tik gaila, kad suveikė kiek pavėluotai“, – pasakojo moteris.
Vienintelė išeitis tada buvo šokti pro langą, kadangi namas skendėjo pragaištingose liepsnose. Nespėjo Marytė net būtiniausių daiktų susirinkti, pačiupo vienintelį po ranka papuolusį dokumentą ir kraujo spaudimo matuoklį. Bet dabar dėkoja Dievui, kad liko gyva ir sveika.
Šiuo metu M. Šapalaitės kieme vyksta darbai, darbininkų brigada už seniūnijos gyventojų, artimųjų ir šeimos narių suaukotus pinigus stato namą nuo nulio. O ji pati glaudžiasi šalia stovinčiame vasarnamyje, kuriame tilpo lova, stalelis ir krosnis.
„Taupiau pinigėlius ir turėjau planą liepos pradžioje, kada man sukaks 80 metų, visus pavaišinti ir atšvęsti, bet va, kaip viskas pasisuko – nei vaišių, nei baliaus“, – graudinosi moteris.
Jaunystės svajonės
Būdama jauna Marytė labai norėjo išmokti vairuoti automobilį, susėsti kartu su vaikais ir lėkti pasivėžinti. Susitaupė reikiamą sumą pinigų, bet taip ir neišpildė savo svajonės, mat išgirdo pasakojimą apie vieną kaimyną – vyriškis padarė didžiulę avariją ir mirtinai partrenkė jaunuolį, už tai sėdo į kalėjimą penkeriems metams. Tai išgirdusi Rešketėnų kaimo gyventoja savęs paklausė, ar tikrai jai reikia tos mašinos ir tokio galvos skausmo?
Spjovusi per kairį petį, moteris už sutaupytus pinigus pasistatė vasarnamį ir įsirengė rūsį, o dabar galvoja, kad vis tik protinga buvusi – nelaimės atveju turi, kur prisiglausti.
Būdama 60-ies M. Šapalaitė nutarė antrą kartą ištekėti už mylimo ir doro vyro, nepaisydama 14-os metų amžiaus skirtumo ar kaimo žmonių apkalbų. Su savo išrinktuoju moteris nugyveno keturiolika nuostabių metų, o tada teko atsisveikinti ir išlydėti sutuoktinį anapilin.
Po vyro mirties vaikai ne kartą mamai siūlė keltis gyventi į miestą, arčiau jų, bet Marytė buvo kategoriška – mieste jai trūktų gryno oro, gamtos ir ramybės, tad nugyvenusi ten vos vienerius metus pasentų kone dešimtmečiu.
Geriausi vaistai – fizinis darbas
M. Šapalaitė save dažnai pavadina sprindžina, kadangi per gyvenimą lekia tekina, nenustygdama vietoje, nesiskųsdama sveikata ir visada su šypsena veide.
Laisvo laiko moteris sako niekada neturėjusi, viena pati laikiusi didžiulį ūkį, tad vos tik anksti ryte pramerkusi akis lėkdavo tekina į ganyklas, ne tik gyvulių šerti, bet ir kaimynams vagų vagoti.
„Visada buvau tvirta ir stipri, bet prieš dešimt metų ištikęs insultas mane gerokai sustabdė ir dabar be savo naujos draugės – lazdos – negaliu niekur eiti. O kai buvau atvežta į ligoninę, niekas negalėjo rasti mano sveikatos kortelės. Nes aš tokios nė neturėjau – būdama 70-ies metų pirmą kartą patekau į gydytojų rankas“, – juokėsi prisiminusi moteris.
Pašnekovė pasakojo, kad gydytojai dar ilgai ja stebėjosi, kaip būdama tokių metų ji nė karto nesilankė gydymo įstaigoje. M. Šapalaitė įsitikinusi, kad dėl to „kaltas“ fizinis darbas, geras nusiteikimas ir optimizmas.
