Apie pirkinį niekam nesakė

„Gamardžobat“, – kartvelų kalba su manimi sveikinasi plačiai besišypsanti Dalija ir tiesia į kompiuterio kamerą ką tik nuskintų žibučių puokštę. Ir nors mus skiria tūkstančiai kilometrų, mano kabinetas pakvimpa gaiviu pavasariu.

„Visą gyvenimą man patiko saulėti kraštai – Italija, Ispanija. Kažkuriuo momentu pagavau save galvojant, jog išėjus į pensiją norėčiau gyventi kažkur, kur ištisus metus atostogos. Svarsčiau apie Bulgariją, Sakartvelą – tas šalis, kur švelnus klimatas ir nebrangus pragyvenimas. Susirašinėjau su daugybe žmonių iš įvairių šalių, kol kartą sutikau Sakartvele gyvenantį Aleksandrą. Jis man ir pasiūlė pirkti butą Batumyje. Nepatikėsite – pirkau internetu“, – pasvalietė pasakoja už 34 kvadratinių metrų butą sumokėjusi 16 000 dolerių. Dar maždaug tiek kainavo remontas. Iš viso – apie 30 000 dolerių.

„Pirkau dar dirbdama mokytoja. Niekam nesakiau. Aleksandras man leido pirkti išsimokėtinai. Per atostogas skrisdavau į Batumį ir rūpinausi remontu. Labai laukiau pensijos. Ne tam, kad greičiau pasenčiau, bet kad realizuočiau seną svajonę – gyventi šiltame krašte apsuptai nuostabios gamtos“, –pasakoja moteris.

Tai nebuvo pirma Dalijos pažintis su Sakartvelu. Jaunystėje moteris aktyviai sportavo ir priklausė Lietuvos rinktinės radioorientacininkų komandai. Anuomet pirmą kartą ir aplankė tolimą šalį.

„Labai patiko, bet net nebuvo minties, kad čia galėčiau gyventi. Grįžau čia prieš kelerius metus su pasvalietės Vitos Venskevičienės organizuota kelione, į kurią leidausi su savo drauge Laima. Likau sužavėta ir tas žavesys manęs nebepaleido.

Nors Sakartvele gyvena beveik pusantrų metų, ryšių su tėviške nenutraukė:

„Vilniuje gyvena du sūnūs. Turiu dvi puikias marčias ir penkis anūkus. Pasvalyje liko butas, kurį prižiūri draugė. Planas buvo toks, kad gyvenu Pasvalyje, o į Batumį skrendu atostogauti. Tačiau tos atostogos tęsiasi jau daugiau nei metai ir grįžti atgal nelabai norisi“, – juokiasi pašnekovė.

Maisto kultas

Iš Lietuvos Dalija išvažiavo viena. Naujajame būste taip pat gyvena viena, tačiau vieniša nesijaučia.

„Susiradau labai daug draugų – lietuvių, kartvelų, rusų. Kartvelai išsiskiria savo galantiškumu, draugiškumu. Labai žaviuosi jų jaunimu – visuomet praleis, užleis vietą. Tai tikinti tauta. Tarp Batumio daugiaaukščių daug mažų bažnytėlių, kryžių, pro kuriuos eidamas tiek senas, tiek jaunas visuomet žegnojasi“, – sako.

Gruzija ar Sakartvelas, klausiu.

„Sakartvelas, kuriame gyvena kartvelai. Gruzija – rusiškas pavadinimas, kuris vietiniams nepatinka. Jie labai džiaugiasi, jei juos pavadini kartvelais. Apskritai jie labai myli lietuvius. Išgirdę, jog rusiškai kalbu su akcentu, tuoj teiraujasi, iš kur aš. Išgirdę Lietuvos vardą, ir mane, ir mūsų šalį apipila komplimentais. Jie žino mūsų miestų ir vietovių pavadinimus ir man net ima atrodyti, kad kas trečias kartvelas yra buvęs Lietuvoje. Labai gražūs jų vaikai ir paaugliai. Ištekėjusios moterys didžiąją laiko dalį praleidžia virtuvėje, savęs nebeprisižiūri, tad dažniausiai yra storos ir nelabai simpatiškos. O štai vyrai namuose nesėdi. Jie visuomet pasitempę ir gerokai šustresni nei jų antrosios pusės“, – pastebi Dalija.

Paklausta apie legendinį kalniečių vaišingumą, pašnekovė smagiai atsidūsta:

„Maisto kultas! Save gerbiantis kartvelas, užėjęs į restoraną, užsisako begalę patiekalų, o paskui nė pusės nesuvalgęs palieka. Tas pats ir užsukus į svečius. Maisto būna prigaminta be proto daug. Ir, žinoma, vynas. Jie juo vaišinasi kasdien po taurę, panašiai kaip italai ar prancūzai. Tai – jų sveikatos šaltinis. Čia, Adžarijos regione, vynuogės beveik neauga. Tai mandarinų ir persimonų kraštas. O štai prie Tbilisio auginama labai daug vynuogių rūšių ir yra įvairiausio vyno. Daugiau kaip dviejų taurių raudonojo vyno gerti negalima, nes skaudės galvą. Tad jie kasdien geria ir baltąjį. Ir visada sako tostus. Nėra taip, kaip Lietuvoje, kai pasiimi taurę ir vaikštai gurkšnodamas. Kartvelai prisipila vyno ir sako tostą. Čia pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojama, kad jei pasiteirautum vietinio, ką jis daro, kai labai pakyla kraujo spaudimas, jis atsakytų, jog geria čačą (naminę degtinę). Paklaustas, kaip tvarkosi su žemu spaudimu, atsakytų, jog geria raudonąjį vyną. Geriausia priemonė nuo šokinėjančio spaudimo – konjakas. O pasidomėjus, kada geria vandenį, gūžtelėjęs pečiais ištartų, jog taip sunkiai dar nėra sirgęs, – kvatojasi Dalija ir priduria: – nežinau, ar tai susiję, bet vietiniai labai sveiki žmonės.“

Dalija jau spėjo pamėgti chinkalius (Sakartvelo koldūnus), Adžarijos chačiapurius (mielinės tešlos „laiveliai“ įdaryti sūriu ir kiaušiniu), žalumynų ir mėsos gausa pasižyminčią čakapuli sriubą ir kitus patiekalus.

Bičiuliams kartvelams yra gaminusi ir lietuviškų patiekalų, tačiau nepadarė didelio įspūdžio.

Vietinių kulinarijos paslapčių taip pat dar nespėjo perprasti, bet su malonumu mėgaujasi šviežiais Sakartvelo produktais: „Mano mėgstamas užkandis – šviežia vietinė duona, ant kurios dedu sūrio (jų čia – begalė rūšių) ir pagardinu slyvų padažu. Jį kartvelai labai mėgsta ir gamina su įvairiais prieskoniais. Jis puikiai dera su sūriais.“

Dalijos teigimu, vietiniai ypač vertina kaimiškus produktus.

„Bičiuliai visuomet akcentuoja: parsivežiau iš kaimo! Iš ten, kur karvės ganosi kalnuose. Parduotuvėje parduodamų produktų jie nevertina ir stengiasi per daug nepirkti“, – sako moteris.

Tradicijos

Paklausta apie dažniausiai iš kino filmų mus pasiekiančius su kalniečiais susijusius stereotipus, pašnekovė šypteli.

„Esu girdėjusi, kad viename regione, aukštai kalnuose, dar egzistuoja kraujo kerštas. Ar jaunikiai prieš vestuves grobia jaunąsias, nežinau, tačiau vestuvės labai įspūdingos bei pompastiškos. Trys ar penki šimtai svečių yra visiškai normalu. Šventinė puota trunka tris keturias dienas ir primena pasaką. Nuotakų suknelės – kaip karalienių apdarai, o štai jaunikiai dažniausiai rengiasi baltais tautiniais kostiumais. Apskritai senosios tradicijos jiems labai svarbios. Čia yra net atskiras televizijos kanalas, kuris transliuoja vien senus Sakartvele sukurtus filmus. Senuosius aktorius jie labai myli ir gerbia. Kas įdomu – čia nėra laidojimo namų. Jiems nesuvokiama, kaip visą gyvenimą vienoje vietoje praleidęs žmogus gali būti šarvojamas kažkur kitur. Iš darbo į laidotuves išleidžia savaitei. Kadangi giminų visi turi labai daug, kartais atrodo, jog jie nieko daugiau neveikia, tik arba kažką ženija arba laidoja“, – pasakoja.

Lietuviška pensija

Buvusios pedagogės pensija – beveik 700 eurų. Tiek pinigų – daugiau, nei pakanka gyvenant kurortiniame mieste.

„Normalus kartvelų atlyginimas – maždaug 1 000 larių (laris – vietinė valiuta) per mėnesį. Mano pensija – maždaug 2 000 larių. Aš sau galiu leisti labai daug ką – einu į koncertus, restoranus, lankau baseiną. Už elektrą per mėnesį moku šiek tiek daugiau nei du eurus, vanduo kainuoja tiek pat. Štai praeitą mėnesį už šildymą (jei lauke būna žemiau kaip 14 laipsnių, įsijungiu elektrinį radiatorių), elektrą, internetą, televiziją, karštą bei šaltą vandenį sumokėjau apie 50 eurų. Labai pigūs duonos gaminiai, daržovės. Už penkis eurus vaisių ir daržovių prisiperku tiek, kad visko nesuvalgau ir per savaitę. Kas čia brangu? Braziliška kava. Šimtas gramų kainuoja beveik šešis eurus. O štai turkiškos toks pat kiekis – vos keli centai. Turkiška kava man iš pradžių atrodė kažkoks birzgalas, bet dabar išmokau išsivirti skaniai, tai tinka ir ji“, – pragyvenimo išlaidomis dalijasi Dalija.

Mažos pensijos

Dalija Sakartvele gyvena turistės statusu.

„Norint, kad vietinė valdžia į mane žiūrėtų kitaip, privalau arba ištekėti už vietinio arba turėti čia verslą, ar daug nekilnojamojo turto. Butas nedidelis – tik 34 kvadratiniai metrai, tad gyvenu kaip turistė, o tai reiškia, kad kartą per metus privalau kirsti Sakartvelo sieną. Kadangi gyvenu vos 20 kilometrų nuo Turkijos, sėdu į maršrutinį autobusą ir važiuoju „kirsti sienos“. Taip Turkijoje buvau jau du kartus.

Kadangi nesu Sakartvelo pilietė – medicinos paslaugos mokamos. Apsilankymas pas gydytoją kainuoja apie 22 eurus. Vietiniams ši paslauga nemokama.

Medicinos lygis čia pakankamai aukštas, o dėl žemesnių kainų vietos medikų paslaugomis noriai naudojasi kaimyninių valstybių gyventojai“, – atskleidžia.

O štai pensininkų padėtis, sako, čia nepavydėtina.

„Kiek teko domėtis, nesvarbu, koks buvo tavo stažas ar kokio dydžio atlyginimą gaudavai, pensijos visiems daugmaž vienodos – apie 400 larių. Tai yra apie 130 eurų. Tai išties nėra daug, todėl beveik visi čia turi daržus bei sodus ir stengiasi pardavę pačių užaugintą produkciją prisidurti prie pensijos. Todėl, kaip jau sakiau, vaisiai ir daržovės čia labai pigūs“, – pasakoja moteris.

Pasiilgsta sniego

Anot Dalijos, Sakartvele ˜– nemaža lietuvių bendruomenė: „Senjorų gal mažiau, bet, pavyzdžiui, Tbilisyje labai daug studijuojančio jaunimo iš Lietuvos.“

Paklausta, ko labiausiai pasiilgsta būdama toli nuo Lietuvos, moteris ilgai nesvarsto: „Sniego ir juodos duonos. Pernai vasario mėnesį buvau grįžusi į Lietuvą ir tuomet kaip tik buvo prisnigę. Šiemet jau pasiilgau sniego. Laimei, prieš Kalėdas buvo atvažiavę bičiuliai iš Pasvalio ir su jais kėlėmės į kalnus, kur yra sniego, tad pirmoji Kalėdų diena buvo puiki. Juodą lietuvišką duoną pas mus kepa ir po visą Sakartvelą vežioja vienas čia gyvenantis verslininkas iš Lietuvos. Tačiau ji kepama iš vietinių grūdų ir jos skonis skiriasi nuo lietuviškos. Todėl visų atvykstančių prašau atvežti bent gabalėlį juodos duonos. Yra čia ir visiškai neprasto vietinio alaus. Prie jūros yra didelis žuvų turgus. Ten galima nusipirkti nebrangių jūros gėrybių, kurias čia pat, viename iš šalia esančių restoranėlių, išdoros ir paruoš taip, kaip nori. Prie šio patiekalo būtinai bus pasiūlyta ir alaus.“

Paklausta, ar Batumis ta vieta, kur norėtų praleisti visus likusius metus, Dalija gūžteli pečiais.

„Gal tai bus Batumis, gal Lietuva – arčiau vaikų. Stengiuosi apie tai negalvoti. Gyvenu šia diena ir mėgaujuosi“, – sako Dalija.