Prisiekę meškeriotojai geba ir be specialių rūkyklų paruošti skanias žuvis. Jie pateikia ne vieną būdą, kaip tai padaryti. Tokias žuvų rūkyklas nesudėtinga įsirengti vasarvietėse.
Svarbu įsidėmėti, kad rūkymo kokybė priklauso nuo dūmo savybių, o pastarosios - nuo deginamos medienos. Meškeriotojas Arūnas Virtakas tvirtina, kad geriau deginti drėgną medieną nei sausą. Tinkamiausią žuvų rūkymui dūmą skleidžia lapuočių (ąžuolo, senos obels, alksnio) mediena. Iš bėdos tiktų ir beržo, tačiau prieš tai reiktų pašalinti jo žievę, kurioje yra deguto. Malonų skonį ir aromatą rūkomoms žuviams suteiks dūmai, susidarantys degant vyšnių lapams, žalioms kadagio šakelėms (ypač, kai jos su uogomis). Anot A.Virtako, spygliuočių šakelės netinka, nes jų dūmas sugadina žuvų skonį, suteikdamas kartumo.
Geriausiomis savybėmis pasižymi šviesus dūmas, kai alksnio ir panašios medienos skiedros, drožlės ne dega, o aktyviai rusena. Deginamos tarsi smailinant kirviu kuolą gautos skiedros, ant kurių užpilama pjuvenų. Dūmo koncentracija rūkykloje laikoma normali, jei gerai matomas rūkomas produktas. Kuo aukštesnė temperatūra ir kuo mažiau drėgmės rūkykloje, tuo giliau įsiskverbia dūmas į rūkomą produktą.
Po rūkymo žuvys pagelsta ar parunda (spalva priklauso nuo rusenančios medienos rūšies), maloniai kvepia, jų paviršius tampa sausas, blizgantis.
Kibiras - rūkykla
Iš nerūdijančio metalo kibiro su dangčiu nesunku pasigaminti paprastą rūkyklą, kurioje galima karštu būdu rūkyti ne tik žuvis, bet ir mėsą. Groteles galima pasigaminti iš 3 mm storio nerūdijančio metalo vielos. Apatinės grotelės turi laikytis 10 cm žemiau viršutinio kibiro krašto, o viršutinės - 5 cm.
Ant kibiro dugno priberiama maždaug 2 centimetrus alksnio drožlių, pjuvenų, kvapnių šakelių, o ant grotelių dedamos paruoštos žuvys. Kibiras uždengiamas dangčiu ir statomas ant neaukšto trikojo ar kito paaukštinimo virš ugnies (galima kibirą ir pakabinti). Kuo stipresnė ugnis po kibiru, tuo greičiau pradeda rusenti alksnio drožlės, pjuvenos ir atsiranda malonaus kvapo dūmas.
Manoma, kad žuvims rūkymti pakanka 12-15 minučių po to, kai iš kibiro pasirodo dūmai. Beje, jokiu būdu negalima kilnoti dangčio smalsaujant.
Nuėmus kibirą nuo ugnies, reikia palaukti, kol jis atauš. Po to žuvis (mėsa) dar 10-15 valandų džiūna. Tik tuomet produktas laikomas galutinai paruoštas.
Iš nerūdijančio ir paprasto plieno
Neturintieji laiko ir noro savo rankomis pasidaryti rūkyklą, gali jų pasiieškoti parduotuvėse. Pirmą kartą ieškančiajam tokios prekės labai sunku orientuotis jų asortimente, suvokti jų skirtumus ir privalumus.
Pati paprasčiausia yra kompaktiška mobili rūkykla, kurią lengva įsidėti į automobilio bagažinę. Tokioje rūkykloje galima rūkyti ir žvėrieną bei paukštieną, tačiau, mobilioje rūkykloje paruoštos žuvys turi ir rūkytų, ir keptų žuvų skonį. Bent taip tvirtina gurmanai.
Labai dailiai atrodo nerūdijančio plieno rūkyklos. Jos labai sandarios - dūmas negali prasiskverbti į išorę, nes, kaip aiškino bendrovės “Senukų prekybos centras” vadybininkė Agnė Jukėnaitė, jam kelią uždaro pačiame rūkyklos viršuje įrengtas izoliacinis griovelis, kuris užpildomas vandeniu. Tokia rūkykla (joje yra grotelės, įrengtos dviem aukštais) tinka rūkyti žuvims ir mėsai. Galima rinktis rūkyklą, pagamintą iš paprasto metalo. Dažniausiai jos būna pagamintos arba Lietuvoje, arba Rusijoje.
Yra ir universalių gaminių, kurie itin tinka gamtoje. Tai rūkyklos - kepsninės ir šašlykinės hibridas. Kaip sakė A.Jukėnaitė, pačios populiariausios yra rusiškos rūkyklos. Jos skiriasi dydžiu, metalo rūšimi bei storiu. Gaminamos nerūdijančio ir paprasto plieno rūkyklos. Pastarosios yra gerokai pigesnės, tačiau žinovai labai vertina nerūdijančio plieno rūkyklų patvarumą.
Agnė šypsodamasi priminė, kad besirūpinant rūkykla ir alksnio drožlėmis, pjuvenomis, reiktų neužmiršti prieš žuvų rūkymą jas gerai išvalyti, tinkamai pasūdyti ir palaikyti su prieskoniais. Meškeriotojai siūlo prieš rūkymą žuvims leisti apdžiūti saulėje. Tuomet jos neprilips prie rūkyklos grotelių.
