Pirmiausia nunešėme prašymą tuoktis į Civilinės metrikacijos skyrių.
Antras darbas, kurį padarėm, ėmėm ieškoti vietos šventimui ir reikėjo apsispręsti, ko norime - švęsti sodyboje ar restorane. Kadangi dauguma svečių iš Vilniaus, nusprendėm ieškoti jaukaus restoranėlio Vilniuje.
Čia ir prasidėjo „linksmybės“: nors laiko dar buvo gerokai likę, daug kur jau buvo rezervuota. Viename restorane viskas man patiko, deja, niekaip nesusitarėm, kad pagamintų tokį tortą, kokio norėjom. Teko ieškoti kito, o kol derėjomės su pastaruoju dėl torto, laisvų restoranų liko dar mažiau. Teko sėdėti keletą dienų nuo rytų iki vakaro ir nepaleisti iš rankų telefono, kol suradau mūsų svajonių restoraną. Visas derinimas vyko be problemų, šventė buvo tobula.
Po restorano paieškų sekė suknelės paieškos. Kadangi mano dydis 42, pradėjau ieškoti jos gerokai prieš Kalėdas. Deja, nesėkmingai – visur man kartojo tą patį: „Neturim tokio dydžio, į suvarstymą nekeičiam".
Buvau liūdna ir nuleidau rankas. Nebežinojau, kur rasiu rūbą tai dienai, jau minčių ir apie paprastą šviesią suknelę kilo. Bet kartą netyčia užbėgau į vieną saloną ir radau savo suknelę.
Kadangi esu nestandartinių matmenų, koja - irgi atitinkamo dydžio.
Suknelė buvo su raudonais akcentais, tad ir batelių reikėjo atitinkamų. Juos draugė parvežė iš užsienio. Buvo gražūs, spalva idealiai tiko, bet... Kulniukas truputį per aukštas buvo ir dėl netinkamos kelties kojų pirštai susistūmė į priekį, bateliai nuspaudė pirštus ir vestuvių dieną vos bepaėjau. Nors juos pranešiojau namuose, tačiau vestuvių dieną juk avėjau juos ilgau nei pusę dienos, o dar ir šokti teko.
Toliau, planuojant mūsų šventę, sekė fotografo paieška – čia viskas praėjo be mažiausių nesklandumų.
Dar liko muzikantai. Kadangi turėjau kolegę, kuri veda renginius ir dainuoja, klausimų neliko, kas atliks muzikanto/vedėjo pareigas mūsų šventėje. Deja, deja, nors ir viskas iki smulkmenų buvo suderinta, šis žmogus mane nuvylė, nes buvau mačiusi tik jos vedamus kitokius renginius, bet ne vestuves.
Planuodami nuolat girdėjome, kad ne svečiams šventę darome, o sau, bet esame ne kartą buvę vestuvėse, kur tikrai jaunieji vestuves darė tik sau, visiškai neįdomūs buvo svečiai, todėl kvietėme tik tuos žmones, kurie mums yra brangūs. Kiekvienas svečias gavo mini dovanėlę, sugalvojome programėlę, pati rinkau muziką, todėl atsižvelgiau į tai, kas ką klauso, kai kurių žmonių mėgstamiausi kūriniai skambėjo net po keletą kartų. Todėl tikrai buvo smagu, kai svečiai išvažiuodami dėkojo už jaukią šeimynišką šventę (buvo 32 žmonės). Šypsena neblėso ir nuo mūsų veidų visa dieną.
Taigi, jei būčiau žinojusi...
1. Negaiščiau laiko su vienu restoranu, jei neišeina surasti kompromiso, o iš karto ieškočiau kito, tikrai būčiau sutaupiusi daug nervų.
2. Suknelės ieškočiau mažesniuose salonuose, ten ir aptarnavimas malonesnis ir kainos atitinkamai protingesnės.
3. Rinkčiausi tik tokia pakulne batelius, kokius prastai nešioju, nors sakoma, jog grožis reikalauja aukų, bet tik ne vestuvių dieną.
4. Jokių pažįstamų žmonių paslaugų vestuvių dieną! Nors finansiškai tai lyg ir apsimoka, bet nebūtinai rezultatas bus toks, kokio tikėjotės.
Aušrelė L.
****
Šis rašinys - konkurso "Patark planuojantiems vestuves, laimėk romantišką savaitgalį" dalis. Pasidalink patirtimi. DALYVAUK konkurse ir TU!
