Kai supažindinau jį su savo giminaičiais, jis visiems labai patiko (tiesą sakant, yra, dėl ko). Mano vaikinas yra mandagus, geras žmogus, mano giminėje taip pat nėra blogų žmonių, priima jį, kaip savą žmogų, niekada nėra pasakę blogo žodžio, visada laukia, kad jis atvažiuos su mano šeima kartu, net kai kalba apie mano šeimą, visada turi omenyje ir mano vaikiną. Norėdama, kad jis kuo labiau įsilietų į mano šeimą, labai dažnai kviesdavau jį kartu įvairiomis progomis.
Visada žinojau, kad jam gali būti nesmagu, kad jis daug ko nesupranta (nors rusiškai jis supranta puikiai, sunkiau jam kalbėti), todėl stengiausi nepalikti jo vieno, išversdavau jam, ko nesupranta, kartais atsakydavau už jį, jei matydavau, kad gali įvykti nesusipratimas ir net negalėjau pagalvoti, kad jis jaučiasi būtent taip. Žinau, ką reiškia visą vakarą sėdėti neištarus nė žodelio svetimų žmonių rate (man taip pat teko susipažinti su jo šeima, draugais). Tačiau net taip jausdamasi, noriu susitikti su jais dar ir dar - kad priprasčiau, kad jie priprastų prie manęs. Tiesiog žinau, kad savo ateitį noriu sieti su šiuo žmogumi ir kad reikės derintis ne tik prie jo, bet ir prie aplinkos, kurioje jis gyvena.
Žinau, kad stengiasi ir jis... Juk tiek laiko jis man nieko neminėjo, išgyveno vienas viduje. Jam taip pat yra sunku dėl to, kad jo šeima gyvena kitame mieste ir galbūt jam skaudu matyti, kaip dažnai susitinku su savo giminaičiais, o jis retai mato net savo tėvus.
Nežinau, ar esu teisi, tačiau matau čia ir jo kaltę. Jis yra labai principingas žmogus, taip pat turi kompleksą, kurį pats pripažįsta, tačiau nieko su juo negali padaryti. Tas kompleksas pasireiškia tuo, kad jam labai svarbu visada gerai atrodyti, gerai pasirodyti ir jis bijo suklysti... Beveik kiekviename žingsnyje jam reikia pagyrų, pripažinimo, nes jų nebūtis reiškia, kad jo pasitikėjimas savimi smuks...
Atrodo, buvau susitaikiusi su tokia jo savybe, nors ji ir erzina, tačiau mano kantrybė baigėsi, kai buvo paliesta mano giminė. Juk esu lipdyta iš to paties molio ir man labai skaudu girdėti, kad žmogus, kurį aš myliu, taip kalba apie mano šeimą. Manau, pasaulyje viskas įmanoma, jei tik yra noro. Kaip jis minėjo, jam sunku reikštis, nes jis bijo, kad jo nesupras, kad supras klaidingai, kas iš jo pasijuoks, bet, manau, tai ne mano giminaičių, o jo kaltė, kad jis taip galvoja.
Jam atrodo, kad aplinkui visi žmonės tik ir laukia, kada gi jis suklys, kad pasijuokti, nors iš tikrųjų taip nėra. Taip pat jis ne kartą yra sakęs, kad čia Lietuva, tegul mokosi bendraut lietuviškai, kodėl čia jis turi laužyti liežuvį. Mano šeimoje taip pat pradėjo jausti jo šaltumą, pastebi, kad jis piktas ir pan. Man jau ir pačiai nesmagu kartais aiškintis, kas ir kodėl (kodėl jis liūdnas, piktas, neatvažiavo ar pan.). Po jo pasakymo apie neapykantą mano giminei tiesiog pasimečiau...
Bandau įsivaizduoti, kas bus toliau, tačiau to neįsivaizduoju. Kaip dabar gyventi toliau, kai žinau, kaip jis jaučiasi šalia mano artimųjų? Kaip šypsotis jiems į akis, kai žinau tokią tiesą? Po tokio jo pasakymo ir pati pasijutau žemesnio lygio žmogumi... Kad esu nenormali iš nenormalios šeimos... Tiesiog myliu šį žmogų, tačiau nebeįsivaizduoju mūsų ateities kartu tokiomis sąlygomis... Esu labai pasimetusi... Labai norėčiau sulaukti šališko komentaro, tiesiog nenoriu daryti skubių sprendimų, kai esu taip emociškai sukrėsta...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP LIETUVIUI SUPRASTI RUSĄ
Pirmiausiai turi pastebėti, kad jūsų laiškas parašytas labai gražia lietuvių kalba. Greičiausiai netgi gražesne, negu rašau pats. Mane jūsų laiškas ypač sudomino tuo, kad pats esu kilęs iš rusų ir dar turiu kažkiek žydų kraujo, o mano žmona - iš lietuvių šeimos. Todėl man taip pat savo laiku labai rūpėjo, kaip jaučiasi žmona su mano giminaičiais, ir kaip aš jaučiuosi su jos giminaičiais.
Manau, kad kalba šioje vietoje vaidino tikrai svarbų vaidmenį, kadangi ja kalbantis žmogus jaučiasi laisvesnis, perteikia daugiau niuansų. Aš baigiau rusų mokyklą. Todėl savo motinai esu dėkingas už tai, kad ji man besimokant kokioje penktoje klasėje pasakė: žaisk su lietuvių vaikais ir taip išmoksi kalbą.
Tik tėvas juokais skaitydavo: „Vesi lietuvaitę - tai teks su baltais rūbais prie kapo „Sveika, Marija“ giedoti.“ Aš to nepabūgau, išmokau kalbą bendraudamas, todėl universitete mokiausi lietuvių grupėje. Ir dėl to mano gyvenime be mano tautybės draugų atsirado ir lietuvių. „Sveika Marija“ man neteko giedoti, nors aš ir stovėjau per Sąjūdžio mitingą su Kudirkos užrašu „Kelkite, kelkite, kelkite!” Ir vieną kartą buvau svotas vestuvėse. Manau, tai tik mane praturtino. Kitaip aš būčiau labai izoliavęs save „saviškių“ rate. Todėl jumyse aš atpažįstu panašią sielą: jūs irgi praturtinote save, susiedama gyvenimą su lietuvių tautybės žmogumi. O jis praturtino save.
Iš savo pusės mano žmona, nors ir kilusi iš Žemaitijos miestelio, visuomet domėjosi rusų poezija ir literatūra, todėl susitikęs su ja aš supratau, kad ji jos yra perskaičius daugiau nei aš. Žinoma, mes kalbėdavomės lietuviškai, bet kartais juokais traukdavome vienas kitą per dantį: „Jūs, lietuviai - materialistai“ „Jūs rusai - girtuokliai“. Nes tikrovėje mes buvome visai priešingi.
O mūsų vestuvių dieną mes dar iškrėtėm tokį pokštą: aš aršiai gyniau lietuvių teisę kalbėti lietuviškai, o žmonos giminaitis – tikras žemaitis - vis šaukdavo: „Govorite na gosudarstviennom jazyke, pozhaluista! “Taigi mes buvome susikeitę vaidmenimis ir mus tai labai linksmino. Mus siejo ne tautybė, o kažkoks bendras (kosmopolitinis) požiūris į dalykus, panašus mentalitetas.
Tačiau visai tai nereiškia, kad skirtumai niekad nesijautė. Kai per Lietuvą važinėjo tankai, aš tiesiog blaškiausi tarp savo šeimos ir mano žmonos šeimos. Maniškiai tą patį vakarą kalba apie „landsbergistų gaują“, o uošvienė su žmona prie televizoriaus serga už sąjūdiečius. Su žmona man norėjosi kažkaip išteisinti rusus, atseit, jie tik įsakymus vykdo, o motinai aš pasipiktinęs sakiau, kad man gėda dėl rusų kareivių veiksmų... Man nebuvo lengva, nes aš bandžiau užimti kažkokią tarpininko vietą. Manau, ją užimate ir jūs.
Tarpininkai retai kada išlošia. Dažniausiai jie patenka į situaciją: noriu būti geras abiem pusėms, bet ir gaunu pylos iš abiejų“. Todėl tarpininkui verta pasilikti sau teisę pasišalinti iš konflikto. Taip, jūs neprivalote įvesti tautų draugystės savo šeimoje. Turėkite laisvę pasišalinti iš namų ir apskritai pabūti viena ar su draugėmis.
O vyras tegul pats galvoja, kaip jam susitarti su uošviais. Juolab, rusų kalbą, kaip jūs rašote, jis supranta. Jeigu jis - perfekcionistas, kas panašu iš jūsų laiško, tai kodėl iki šiol neišmoko ir šnekamosios rusų kalbos? Paprašykite jį perskaityti Tolstojaus romaną originalo kalba ir jums papasakoti, kai jūs grįšite, o pati išvykite savaitgaliui ilsėtis.
Grįšiu prie savo šeimos. Kas mums padėjo vėliau? Tiesiog mes iš anksto pradėjome žiūrėti į skirtumus su humoru ir patys ėmėme šapytis iš tautinių stereotipų: „Rusai - tai linksmuoliai su armonika, pirtim ir degtine“, „Lietuviai - tai tylūs ir liūdni katalikai ūkininkai“.... Raskite jų daugiau.
Iš tiesų tautybių skirtumas - tai vienas iš skirtumų, su kuriuo susiduria sutuoktiniai. Asistavimo laikotarpyje šių skirtumų žmonės nepastebi, jaučiasi taip, lyg būtų labai panašūs. Tačiau anksčiau ar vėliau šie skirtumai išryškėja. Ir jei tautybės nesutampa, o ypač jei nesutampa kultūra, mentalitetai, žmonės anksčiau ar vėliau ima jausti nepasitenkinimą. Štai nuo šio momento atsiranda iššūkis: kaip su tuo gyventi?
Labai lengva priimti žmogų, kuris panašus į tave. Tiesiog jame tu matai savo atspindį, todėl tokia meilė ir draugystė yra pagrįsta mūsų narcisizmu - meile sau. O štai priimti kitokį, nei tu, žmogus - nelengvas uždavinys, savotiškas iššūkis. Todėl tai, ką kalba jūsų draugas, ir ką galbūt paslapčia galvojate jūs - jokiu būdu ne išmintis ir nėra kažkoks išskirtinis jūsų bruožas. Atsargiai žiūrėti į kitokius žmones, ypač jei jūsų senelius skyrė karas, rezistencija, trėmimai - visai natūralu. Todėl neverta smerkti nei savęs, nei draugo. Jūs susidūrėte su jėga, stipresne už žmogaus sąmonę.
Jei jūs negalite pakeisti draugo, savo tėvų - gal jie taip ir neišmoks lietuvių kalbos?- tai gal jūs galite pakeisti požiūrį į jūsų skirtumus?
Todėl pagalvokite, ar negalėtumėte savo nesantarvės įnešti į privalomo santykių išsiaiškinimo rėmus? Aiškinkitės kiekvieną savaitgalį po pusvalandį.
Taisykles jūs jau supratote: iš pradžių pabūkite prokurorais ir išsakykite viską, ką galvojate neigiamo apie kitą tautą. O po to - tai būtina dalis - paadvokataukite: tegul draugas gina rusus, o jūs ginkite lietuvius.
Patikėkite: abi tautos pakankamai įdomios ir to nusipelnė.
Sėkmės. Udači vam!
Olegas Lapinas
