Mąstau ir vienaip, ir kitaip...
Turbūt nerasime vieningo teiginio, galinčio įrodyti, kad santuoką registruoti yra tiesiog būtina. Įrodyti priešingai gali irgi nepavykti.
Kodėl?
Todėl, kad visi esam panašūs tuo, jog esam socialūs. Tai reiškia, kad gimstam ir augam aplinkoje, kuri neišvengiamai mus veikia. Nepritapęs prie savo bendruomenės gali netekti visko. Socialinė aplinkinių žmonių kontrolė ir ilgametė tradicija tarsi diktuoja būtinybę tuoktis. Na, o jei nesituoki, tai bent kažkokią neformalią šeimą turi sukurti. Juk kai mes peržengiame vaikystės slenkstį nuolat girdim užuominas, priminimus: „kur tavo mergina?“, „na, gal jau įsimylėjai“... Šiek tiek subręstam, susirandam tą „meilę“ : „Tai kodėl negyvenat kartu?“, „Kada į vestuves pakviesit?“, „taip ir liksi senmerge?“ir t.t. ir panašiai.
Aišku, XXI a. liberalėja, nesusituokusių porų, gyvenančių kartu nuolat daugėja, gimstančių nesantuokoje vaikų taip pat. Ar tai labai blogai? Galima galvoti įvairiai.
Esam panašūs savo biologija. Sakoma, kad vyras gali turėti vaikų iki pat paskutinių gyvenimo dienų, nes jo lytinės ląstelės gaminasi nuolat. Tad skubėti tuoktis dėl noro pratęsti giminę jam tikrai nebūtina. Tuo tarpu moters reprodukcinė kūno sistema turi ribotus kiaušinėlių išteklius. Jie susiformuoja pasiekus lytinę brandą ir niekada neatsinaujina. Sensta kartu su moterimi.
Dar močiutės sakydavo, kad kuo jaunesnė gimdysi, tuo sveikesnis vaikas bus ir pačiai lengviau bus jį auginti. Gal dėl to moterys kur kas dažniau nei vyrai nori ankstyvos santuokos. Na, nebūtinai santuokos, bet pažado, jog jis lieka su ja ir nori kartu susilaukti vaikų. Tai nesąmoningas išlikimo instinktas. Taigi, kurti šeimą "reikėtų" tada, kai moteris gali ją kurti. Tad tuokitės, mielieji!
Kaip esam panašūs savo biologinių kūnų sandara ir socialumu, taip esam skirtingi vieni nuo kitų dėl individualiai susiklosčiusių gyvenimo istorijų, sąmoningumo, intelekto, skirtingo išsilavinimo, ekonominio stovio.
Visos šios priežastys (aišku, jų yra ir daugiau) verčia mus mąstyti skirtingai. Jei aš bijau, kad viena neužauginsiu mūsų vaiko, nes uždirbu tik tiek, kad vos pati prasimaitinu – galbūt santuoka man atrodys būtina, kaip bendro ūkio garantas, užtikrinantis mano vaikų saugumą ir gyvenimo komfortą. Ir būsiu teisi.
Jei galiu visiškai savimi pasirūpinti, pasitikiu savo antrąja puse, netikiu priesaikomis, bet noriu tiesiog kartu gyventi ir kurti bendrą namų ūkį – dėl santuokos galiu ir abejoti. O kas po santuokos pasikeis?
Išleisiu pinigus šventei, keisiu (nebūtinai) pavardę, tikrai turėsiu daugiau neformalių įsipareigojimų vyro artimiesiems ir t.t. Kam man tai? Santuoka atneš daugiau rūpesčių, nei džiaugsmo. Ir būsiu teisi.
Esu tradicinė moteris, kuriai vyras – tarsi mūras už nugaros. Jis ir saugumo, ir visuomenės pagarbos, ir emocinio stabilumo garantas. Ir kad ir ką besakytumėt, būsiu teisi, norėdama santuokos. Nes tik santuokoje galiu įsivaizduoti save.
Paklausit, o kaip su ne santuokoje gimstančiais vaikais? Daug pasaulio vaikų gimsta ne santuokoje. Tai nei garantuoja, nei atima iš jų laimingą vaikystę. Juk yra begalė šeimų, kurioje tėvai gyvena kartu „dėl vaikų“, ir įvairiais nesąmoningais būdais tuos savo mylimus vaikus skaudina daug labiau nei galėtų skatinti džiaugtis gyvenimu būdami atskirai. Ir, kaip visi pastebėjome, tokios santuokos labai dažnai baigiasi greitai įvyksiančiomis skyrybomis.
Galiu kalbėti ir kalbėti panašiomis temomis, todėl taupant Jūsų laiką pasakysiu, ką iš tiesų manau apie šį konkursą. Nėra teisingo atsakymo. Ir negali būti. Kiekvienas argumentas kažką konkretaus įrodo tik jo autoriui. Nors, kita vertus, pakeitus konkurso klausimą „kodėl“, klausimu „kada“ arba „kodėl man“ būtų daug lengviau ieškoti tų bendrų argumentų.
Rita
***********
Kviečiame diskutuoti ir dalyvauti konkurse „Kodėl verta (arba ne) tuoktis“. Įtikinamiausių argumentų autorių laukia puikūs „OG rings“ įsteigti prizai - prabangūs volframo karbido žiedai!
Daugiau skaitytojų minčių rasite čia.
