O gal tai tiesiog sutartis, kaip organizuotai būtų galima išsiskirti, jei jau jų, kaip ir kitų 50 procentų Lietuvos porų, keliai skiriasi? Ir kam tas „balius“ su krūva giminaičių, jei pažadas yra tik tarp dviejų žmonių?
Giminaičių funkciją šiame įvykyje yra lengva išsiaiškinti. Kadangi vestuvėse dalyvauja tik draugai ir giminaičiai (pvz., priešai neateina), ta funkcija greičiausiai yra tokio didelio pažado davimo metu palaikyti bei paliudyti, atstovauti klaną, gentį. Pažadas duodamas tėvų, brolių ir seserų akivaizdoje, taigi turėtų būti labiau bijoma, nenorima jį sulaužyti. Tačiau ar tikrai taip yra?
Juk į skyrybas tie broliai ir seserys nebeateina. Gentis visiškai nedalyvauja šiame reikale. Pripažinkime, nebe tie laikai, kai bernužėliui nuėjus į kairę, kaime broliai krūmuose jo palaukia ir paauklėja, parodo tiesesnį kelią, kad bernužėlis daugiau nenuklystų.
Taigi, manau, „liudytojų“ institucijos reikšmė šiais laikais yra nulinė, jie reikalingi naujam socialiniam statusui pristatyti, išdažytai nuotakai pagirti, tostą pakelti, „šeimos sukūrimo“ faktui patvirtinti - jei kam kiltų abejonių: „Ir aš ten buvau, alų midų geriau, kai jie vienu parašu ir pora žodžių šast ir šeimą sukūrė“.
Na, jei anuliuojame genties svarbą, tuomet santuoką įteisinančių institucijų svarba ir galia turėtų būti neabejotina. Jų turime dvi: bažnyčią, ir valstybę. Daug kas renkasi bažnyčią, nes pastatas gražesnis, taigi ir nuotraukos gražesnės, tačiau tai nutylėkime ir įsivaizduokime, kad renkamasi dėl tikėjimo. Bažnytinė santuoka garantuoja, kad tas, kuris nesilaiko įžado, degs pragare. Oj, ne, iš tiesų gi Dievas atleidžia. Ir kam gi mes išsižadėjome Perkūno – juk jis tokio dalyko netoleruotų, nepagailėtų galingo elektronų srauto nusidėjėliui nudėti? Juokai juokais, bet ar bažnyčia nors kiek sulaiko nuo skyrybų?
Draugų pora tuokėsi bažnyčioje. Į programą įėjo reikalavimas lankyti „kursus“. Taigi tuose kursuose, pačioje bažnyčioje jiems buvo pasakyta: „Pusė iš jūsų čia sėdinčiųjų išsiskirs“. Tai yra visiškai statistiką atitinkantis faktas, kas yra gražu, nes paprastai bažnyčia nemėgsta mokslų (pvz., tuose kursuose mokoma, kad Dievas gerai mato, kai naudojamas prezervatyvas arba kontraceptikai, bet jį galima apgauti skaičiuojant moters vaisingas dienas ar matuojant temperatūrą – kalendorius ir termometras yra nematomi per jo visagalį objektyvą).
Jei jau pati bažnyčia gąsdina skyrybomis, nepanašu, kad tai yra institucija, pagelbėsianti užkirsti tam kelią. Bažnytines skyrybas gauti nelengva, daug popierizmo ir tik popiežius turi tokią galią. Taigi tikintysis, palikęs šeimą ir sukūręs naują yra tiesiog nusidėjėlis. Klausykla yra vieta, kurioje duodamas atleidimas (tik poterius reikia kalbėti, kad įsigaliotų). Taigi, nedumsiu sau akių – bažnyčia neapsaugos pažado, taigi, išeina, kad lėksiu savo meilę valstybės akivaizdoje pareikšti.
Tačiau apsvarstykime, ar valstybė apgins tą pažadą, ir kaip tai padarys? Valstybė išskiria netgi ir tuos, kurie bažnyčioje susituokė. Duoda mėnesį pagalvoti ir štai išskiria. Niekas nė nepaskaito pamokslo apie mūsų visuomenės vertybę - dviejų žmonių sąjungos išsaugojimą, pažadų laikymąsi. Niekas nepažiūri į akis, ir nesako, bet žmogau, tu gi prižadėjai!
Tai galbūt belieka tuoktis dėl kitų, nes mes neva tai netikra pora, mūsų sąjunga netikra? Ar tikrai tų, kurie apsirengė nekaltybę simbolizuojančiu tortu (tą nekaltybę jau seniai pamiršę) bei kostiumu, sąjunga yra tikresnė? Ar tikresnė ta draugystė, jei pažadui reikia institucijos bei muzikantų?
Bet gi vaikai, kaip gi jaustis susimetusių tėvų vaikams? Gyventi baimėje, kad kažkuris jų šeimą paliks jau rytoj? Jokia santuoka (pažadas) neapsaugo vaikų nuo tėvų skyrybų. Jei vaikai turėtų bent kokį balsą šiuo klausimu, dauguma prieštarautų skyryboms. Tačiau jie neturi, taigi, tikimybė vėl ta pati: susituokę tėvai ir nesusituokę gali lygiai taip pat išeiti skirtingais keliais ir tai daro nepaisydami vaikų ir pažado. Ir valstybė pati moka alimentus, jei išėjęs vienas iš tėvų įrodo, kad neturi pajamų. Valstybė netgi padeda šioje situacijoje įteisindama alimentus. Tėtis ar mama be žiedo nenustoja būti tėčiu ar mama.
Galiausiai dar vienas argumentas - pavardė, bet nebejuokinkim galaktikos, negali būti, kad pavardės keitimas būtų vienintelė reali priežastis tuoktis.
Kol neatsiras institucija, turinti bent kažkokią prasmę pažadui duoti, nė nesiruošiu tuoktis - mudu kiekvieną dieną atsikeliam ir toliau kuriam savo draugystę be kunigų ir zakso darbuotojų. Kiekviena diena yra pažadas. Mes ir be metalo gabalėlių ant rankos turime pareigą ja rūpintis, nes tai mūsų kūrinys, mūsų atsakomybė. Tai yra pareiga savo Žmogui ir joks žodis ar parašas to neatstoja. Sutinku, daug kam yra sunku elgtis netradiciškai, tačiau man sunku sau akis dumti.
Nesituoksianti
***********
Kviečiame diskutuoti ir dalyvauti konkurse „Kodėl verta (arba ne) tuoktis“. Įtikinamiausių argumentų autorių laukia puikūs „OG rings“ įsteigti prizai - prabangūs volframo karbido žiedai!
Daugiau skaitytojų minčių rasite čia.
