Čia – tik kelios razinos kasdienio bendro gyvenimo pyragėlyje. Kartais netyčia pagauni save nustebusią – rimtai?... Ir taip bus visą laiką? Iš viso kartu jau penkeri metai (man tai – daug), o dabar gal pirmą kartą šitaip erzina numestos po kėde kojinės. „Rezervuotos“ rytojui, kaip sakant...
Taigi, atsiranda bendra buitis ir supratimas, kad su šiuo mielu žmogeliu, dabar skaniai šlamšiančiu riebaluotą vištienos kulšelę, tarsi tik ji vienintelė šią akimirką egzistuotų, arba rėkiantį prieš ekraną žalgiriečiui gavus kvailą baudą (jis viską žino!) nugyvensi visą savo gyvenimėlį. Sutiksi saulėlydį, kitaip sakant.
O iki tol bus dar begalės numestų kojinių. Įkalbinėjimų, jog sendaikčių parduotuvės vitrinoj besipuikuojantis daiktas gali būti puiki interjero detalė. Nauja plaukų spalva verta kirpėjai sumokėtų pinigų. Pykčio akimirkomis – viena į kitą atsuktų nugarų bendram guoly. Truputį baugoka.
Bet, žinot, vis dėlto dar labiau – gera! Kažkam priklausyti, su kažkuo bartis, su kažkuo susitaikyti, būti kažkam reikalinga. Ir dar tas trumpas, labai jaukus žodis „šeima“. Mudu buvome ja jau anksčiau. To bendro židinio troškimas brendo nuo pirmųjų bendravimo akimirkų. Ir nors įsikibę laikėmės „šiuolaikinio žmogaus“ standartų, garsiai vardydami kitus gyvenimo prioritetus, kaip mokslai, karjera (pirmiausia!) – banko paskola butui ir visa kita, kas telpa į sąvoką „Tvirtas pagrindas po kojom”, o tuokėmės neva norėdami pagaliau suteikti močiutėms ramų miegą, viduje nesąmoningai troškome būti šeima. Būti vienetu.
Kai pagaliau mano dešiniosios rankos bevardį papuošė aukso žiedas, supratau, kad po kojomis turime patį tvirčiausią pagrindą, koks gali būti duotas žmogui. Visa kita – tik antraplaniai žaidimai. Gali ir pralošti, tačiau svarbiausią jau esi laimėjęs.
Tfu, tfu, tfu, mes iki šiol nebijome būti pačiais savimi. Iki šiol mėgstame savaitgaliais ilgai gulėti ir pusryčiauti lovoje. Plaukioti po namus vilkėdami pižamomis, nesusišukavę ir dėl to visai nejausti gėdos. Draugystės ir vestuvių dienomis kiekvieną mėnesį apsimainyti didesniu dėmesiu ar dovanėlėmis. Man gera, nes nebijau valgydama mėsainį išsitepti nosį, o ryte atsibudus nesibaidyti prasto burnos kvapo ar užtinusių akių – abu taip pasijuokiame vienas iš kito. Iki šiol susipykę jau nekantraujame, kada galėsime susitaikyti – nieko nėra maloniau...
Galite ironizuoti – palaukite dar keleto metelių, dar jauni, matysit paskui... Bet mums nerūpi. Toliau žiūrėsiu į mylimąjį, skaniai ryjantį vakarienę, akimirką susimąstysiu, kol galiausiai kaip visada atlaidžiai nusijuokusi piršto galiuku nuvalysiu padažo likutį nuo lūpos. Kad tik greičiau eitume žiūrėti vakaro filmo!
Vaiva
******
Tai konkurso "Kas pasikeičia po vestuvių" dalyvio rašinys. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk kvietimą (dviems) apsilankyti Molėtų rajone prie ežero įsikūrusiame viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne).
