„Visa mano puošyba – tik iš natūralių medžiagų. Jos švelnios, kvepiančios. Šiaudai, šienas yra prisigėrę saulės šviesos, laukų kvapų, vėjo. Tai reikia pajusti ir užuosti“, – sako tautodailininkė, vytelių pynėja Rima Apšegaitė-Serdikevičienė.
Kasmet vis kitokia
Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro-Dailės galerijos parodų koordinatorė dar gerokai prieš Kalėdas pradeda ruoštis vienai svarbiausių metų švenčių. Vytelių pynėjai malonu, kad į puošybos procesą įsitraukia visas kolektyvas. Žvaigždžių, snaigių, girliandų ir kitokių puošmenų kūrimas iš natūralių medžiagų jiems prie širdies.
„Jei viską reikėtų padaryti vienai, Kalėdoms tektų ruoštis kone pusmetį. Tai kruopštus ir daug rankų darbo reikalaujantis procesas. O darant didesnius daiktus užtrunkama dar ilgiau. Jau savaitę sugaišome prie kalėdinės eglutės, bet ji dar neparuošta“, – kalbėjo tautodailininkė.
Naujamiestiečiai nepuošia tradicinės žaliaskarės eglės, o kasmet kuria originalią. Šiemet ji bus iš kankorėžių. Pernai kultūros centre kvepėjo šiaudinė eglė.
„Kasmet norisi atsinaujinti, ieškome naujų medžiagų, formų. Idėjos ateina iš gamtos“, – prisipažįsta R.Apšegaitė-Serdikevičienė.
Prilygsta meditacijai
Vytelių pynėja gyvena kaime, supama gamtos, todėl savo darbams renkasi tik natūralias žaliavas. Šienas, šiaudai, visokios žolės ir, žinoma, karklai – pagrindinė jos darbo medžiaga.
Tautodailininkė savo gyvenimą norėjo susieti su keramika, tačiau tais metais, kai stojo į Kauno meno mokyklą, keramikų kursas nebuvo renkamas. Pasirinko pynimą. Ši sritis jai nebuvo svetima – Rimos senelė audė, siuvo, mezgė ir krepšius pynė.
„Mano gyvenimas susietas su pintais daiktais, kūrybiniais ieškojimais. Viską išbandžiau – nuo buičiai reikalingų daiktų, interjero puošmenų iki baldų. Taip pat ir visokios žaliavos išmėgintos – šiaudai, karklai, žievės, šaknys, nendrės, meldai, smilgos...“ – medžiagų ir spalvų kaita, jų derinimas įtraukia vytelių pynėją.
Geriausia žaliava pynimui – karklai. Jų Lietuvoje yra bene septyniolika rūšių.
Įvairiausių spalvų – nuo rudų iki baltų, skirtingo storio, lankstumo, grublėtumo. Darbams savitumo suteikia įpinta žievė. Tautodailininkei labai patinka pinti iš eglių, pušų šaknų.
„Tai senasis sraigtinis pynimas, prilygstantis siuvinėjimui, reikalaujantis daug kruopštumo. Indui nupinti ir medžiagoms pasiruošti mėnesio neužtenka. Tačiau tokie darbai labai šilti ir subtilūs, juos malonu liesti“, – pynėją užburia kruopštumo ir kūrybiškumo reikalaujantis procesas.
Vienas iš mėgstamiausių tautodailininkės darbų – šiaudinių sodų vėrimas. „Sodo kūrimas – tarsi vandens čiurlenimas, medžio augimas. Sodas namams suteikia savotiško švytėjimo, skleidžia gerą nuotaiką. Geometrinių figūrų vėrimas, sodo formos ieškojimas tiesiog svaigina. Pasineri į kūrybą, jai atsiduodi“, – sodo vėrimą meditacijai prilygina menininkė.
Pynimo moko vaikus
Savo patirtį R.Apšegaitė-Serdikevičienė perduoda Naujamiesčio vidurinės mokyklos mokiniams. Mažuosius moko kurti iš šiaudų, o vyresniuosius – pinti iš vytelių. Pinti reikia stipresnių rankų, be to, pynimo raštai sudėtingesni.
„Vaikai pasiryžę viską išbandyti. Man lieka tik pritarti idėjai ir padėti įgyvendinti. Vaikai daro krepšius, vazas, lėkštes, gėles, paveikslėlius, šviestuvus, net traukinuką išpina“, – džiaugėsi vytelių pynėja.
Ji vaikus moko ne tik pinti, bet ir gamtoje atpažinti šiam amatui tinkamas medžiagas, jas paruošti. „Einame prie upės, prisirenkame žalių vytelių ir piname. Anksčiau patys karklus šutindavome, lupdavome žievę, džiovindavome. Mokyklos kieme garuodavo katilas. Dabar einame lengvesniu keliu ir neretai įsigyjame jau paruoštų kultūrinių vytelių“, – sakė pynimo būrelio vadovė.
Tautodailininkė gyvena gamtos ritmu, stebi augalus. Svarbu nepražiopsoti ir laiku jų prisirinkti. Nuo lietaus šiaudai gali pajuosti ir prarasti spindėjimą. Vėliau nuskintos smilgos, viksvos pasidaro trapios. Karklus geriausia rinkti nuo lapkričio iki kovo mėnesio. Vytelių pynėja pastebi, jog gamta keičiasi, kai kas išnyksta, pokštų nuolat prikrečia bebrai. Tačiau patirtis pateikia ir naujų atradimų. Štai šiemet pabandė pinti ajerų lapus.
Skulptūros virsta ugnies spektakliais
Didžiulį įspūdį ne tik naujamiestiečiams palieka jau penktus metus Dailės galerijos parodų koordinatorės organizuojami šiaudų plenerai. Rudenį iš šiaudų sukurtos kelių metrų aukščio originalios skulptūros virsta įspūdingais ugnies spektakliais.
Pirmą šiaudinę skulptūrą – legendomis apipintą bajorą Čičinską – naujamiestiečiai sukūrė Panevėžio rajono Upytės gyvenvietei švenčiant 750 metų jubiliejų. Šventės pabaigoje suliepsnojusi nedorėlio Čičinsko šiaudinė figūra įkvėpė rengti tradicinius šiaudų plenerus.
Šiaudines skulptūras stato mokiniai, tautodailininkai, Kultūros centro darbuotojai, kiti miestelio bendruomenės žmonės. Anot R.Apšegaitės-Serdikevičienės, tai būna labai smagus kūrybinis procesas. Saulėtomis rudens dienomis maloniai kvepia šiaudai, pagauna pakili nuotaika. Žmonės susirenka pasižiūrėti, sustoja važiuojantieji pro šalį.
