Neseniai savo potyriais R. Parti pasidalino knygoje „Mirtis − tai prabudimas“, kurią išleido leidykla „Eugrimas“.
Ištrauka iš knygos „Mirtis − tai prabudimas“
Judėdamas tuneliu ir liečiamas protėvių rankų, telepatiškai išgyvenau įvairius jų gyvenimo momentus − tuos, kuriais jie norėjo su manimi pasidalyti.
Informacija man ateidavo per jų prisilietimus. Tai buvo kažkas panašaus į televizijos kanalų paiešką − matai vaizdus, bet negali suvokti siužetų esmės.
Judėjau tuneliu labai skaisčios šviesos link. Staiga mane suėmė už žasto ir sustabdė kažkieno plaštaka. Tai buvo mano senelis iš tėvo pusės. Jis žvelgė į mane su didžiu švelnumu, bet vaizdiniai, kuriuos išvydau sulig jo prisilytėjimu, anaiptol nebuvo malonūs. Siužetas, kurį jis man parodė, buvo mano gimimo naktis − mano motina didžiuodamasi glaudė mane prie savęs.
Atkreipiau dėmesį į tai, jog aplinkui ją buvo matyti tik jos šeimos nariai. Mano tėvo, jos vyro, ten nebuvo. Tėvas prieš man gimstant buvo priverstas išvykti į profesinio tobulinimosi komandiruotę oro transporto kontrolės srityje. Mano senelio, žmogaus, kuris dabar šypsodamasis stovėjo priešais mane, man gimstant taipogi nebuvo šalia mamos.
Nebuvo ir mano močiutės ar bet kurio giminaičio iš tėvo pusės. Senelis tuo metu buvo supykęs ant mano tėvo, todėl uždraudė bet kuriam iš savo šeimos narių lankyti mano mamą ligoninėje. „Kaip menka“, − pagalvojau aš.
Jutau mamos liūdesį dėl to, kad pirmuoju motinystės džiaugsmu ji negali pasidalyti su vyru bei jo gimine. Jutau menkadvasišką senelio pyktį tėvo atžvilgiu tą dieną prieš penkias dešimtis metų, o tuo pat metu ir širdgėlą, kurią jis dabar jautė dėl tokio trumparegiško savo elgesio tuo metu, kai visų artimųjų širdyse turėjo viešpatauti vien džiaugsmas.
Dabar, anapusiniame tunelyje žvelgiant į senelį, man buvo sunku įsivaizduoti, kad jis kažkada galėjo taip negailestingai pasielgti su savo sūnaus šeima. Senelis atrodė jaunas ir nelytėtas nei pykčio, nei nelaimių, kaip ir visi, baigę savo žemiškąją kelionę. Jis žvelgė į mane akivaizdžiai liūdėdamas dėl daugybės atvejų, kai buvo žiaurus mano tėvui, bet sykiu regimai ir nuoširdžiai džiaugėsi galėdamas atsiprašyti už savo kaltes.
„Meilė − visų svarbiausias dalykas, − perdavė man senelis. − Džiaugiuosi leisdamas tau suprasti šią paprastą tiesą, kol dar galėsi ištaisyti klaidas savo žemiškajame gyvenime.“ Šalia mano senelio staiga vėl pasirodė mano tėvas, taipogi kupinas palaimingo džiaugsmo. Jis uždėjo plaštaką ant manosios
ir mano dvasinės regos lauke iškilo dar viena skausminga mano vaikystės scena.
Tai buvo sekmadienis, mano tėčio laisvadienis, tad paprašiau jo nuvežti mane aplankyti senelių. Jis atsisakė, motyvuodamas galvos skausmu.
Nenorėdamas jo užrūstinti, išsliūkinau pro galines namų duris ir ėjau penkias mylias iki senelių − padariau tai, ko aštuonmečiui daryti tikrai nereikėjo, ypač Indijoje, kur vaikai dažnai grobiami. Kai atkakau, mano tėvas jau sėdėjo ant sofos ir manęs laukė − jis buvo atvažiavęs pirma manęs.
Pamačius mane, jo veidas išraudo. Stvėręs už rankos, jis nusivedėmane prie motorolerio, be paliovos negailestingai pliekdamas ir koneveikdamas už nepagarbą ir neklusnumą. Pamenu, kaip jis šaukė: „Niekuomet daugiau taip nesielk. Šis miestas labai pavojingas mažam berniukui!“
Nors man tai atrodė eilinis tėvo pykčio proveržis, tačiau iš tiesų buvo kitaip. Kadangi dabar galėjau jausti tėvo emocijas, savo nuostabai suvokiau, kad jis buvo labai susirūpinęs ir išsigandęs dėl mano saugumo. Supratęs, kad išėjau iš namų ir savarankiškai patraukiau pas savo senelius, nedelsdamas šoko ant motorolerio ir patraukė labiausiai tikėtinu maršrutu ieškodamas manęs.
Pakeliui nesuradęs, nuvažiavo pas savo tėvus ir ėmė laukti, tikėdamasis, kad pagaliau pasirodysiu. „Jis buvo tikrai dėl manęs susirūpinęs. Tik susirūpinimą pademonstravo pykčiu, o ne meile“, − pagalvojau aš.
Dabar suvokiau, kodėl mano tėvas nusprendė man priminti šį iš pažiūros eilinį, tačiau visgi reikšmingą įvykį. Jis norėjo, kad suprasčiau, jog jo gyvenime niekas nebuvo išmokęs rodyti kokius nors kitus jausmus nei pyktį. Prisiminiau, kaip, jau būdamas vyresnis, sužinojau, jog mano senelis dažnai fiziškai skriausdavo mano tėtį. Tėvas sakydavo, kad nei jo mama, nei tėtis jam niekuomet nerodydavo švelnumo, tik nuolat kritikuodavo dėl tamsios odos ir nepatrauklios išvaizdos.
„Jie man ir įskiepijo pyktį, − telepatiškai teigė tėvas. − Bet tu jo nebeperduok toliau. Paprasta meilė − svarbiausias dalykas visatoje. Meilė yra geriausias būdas išmokyti drausmės, nes švelnumas žadina pagarbą.“
Mano tėvas ir senelis vėl ištirpo aplinkoje, palikdami mane vieną ir giliai sutrikusį. Jie man priminė neapgalvoto pykčio proveržius iš jų ir mano paties praeities, proveržius, kurie kadaise mane labai baugino ir žeidė, o dabar liūdnai šypsojosi man, lyg norėdami manęs atsiprašyti. Rodydami savo didžiausias ydas, jie tuo pačiu ir meldė atleidimo − retai sutinkamas derinys. Tačiau jis nuostabus.
Galėjau situaciją regėti iš įvairių perspektyvų − savosios, savo tėvo ir senelio, savo mamos − ir patirti visų jų tuometes emocijas. Toji patirtis buvo labai sodri, tačiau tuo pat metu ir neįtikėtinai gydanti.
„Kaip reikėtų vertinti mano tėvo ir senelio pykčio proveržius?“ − dingtelėjo mintis. Atsakymas atėjo iš mano tėvo ir buvo labai paprastas: „Mes visi turime priežasčių pykti − arba galime
nepykti. Pyktis yra pasirinkimo dalykas.“
Tai buvo antras kartas, kai buvau perspėtas dėl pykčio. Abiem atvejais prisiminiau savo sūnų ir sudėtingus mudviejų santykius. „Ar man bus suteikta galimybė atitaisyti padarytą žalą? Ar turėsiu progą leisti pykčiui persiduoti mano sūnui, o per jį − jo sūnui?“ − paklausiau balsu, bet atsakymo neišgirdau.
Šią akimirką buvau nutolęs nuo savo giminės atstovų, maždaug tunelio pusiaukelėje. Tėvo ir senelio nebebuvo matyti, o kai atsigręžiau pažiūrėti, ar jie dar yra, išvydau minią protėvių, kurie man atsisveikindami mojavo rankomis. Tuomet pažvelgiau į priekį.
Nutrūkus telepatiniam informacijos srautui iš giminės narių, mano gyvenimo apžvalga pakrypo malonesne linkme. Mano dvasinės regos lauke pasruvo vaikystės įvykiai, kupini švelnumo, nekaltybės ir tyro džiaugsmo. Vėl įsitaisiau savo motinos glėby ir džiaugiausi jos beribe meile. Mudviejų abiejų gimtadienis yra tą pačią dieną − rugpjūčio 11.
Kiekvienais metais mano tėvas juokaudamas jos teiraudavosi apie gimtadienio dovaną: „Ko gi tu dar nori, juk aš tau padovanojau sūnų?“ Mama savo meile mane kartais lepindavo, tačiau, nepaisant tėvo sąmojų apie jos gimtadienį, jo griežtą laikyseną mano atžvilgiu bent iš dalies galėjo provokuoti slaptas pavydas man.
Iš pomirtinio gyvenimo perspektyvos aiškiai mačiau, kaip išmintingai mama ugdė dvi mano jaunesniąsias sesutes ir mane, skatindama mus domėtis išoriniu pasauliu − ji keliaudavo su mumis į muges ir turgus, lankydavosi buriavimo klubo renginiuose, vesdavosi į kino teatrą Sapru House žiūrėti vaikiškų filmų.
Kai mano sesės dar buvo mažytės, mudu su mama kartais prasimanydavome dar didesnę pramogą − išsliūkindavome iš namų ir autobusu nr. 6 nuvykdavome į kino teatrą Regal Cinema Naujojo Delio centre pasižiūrėti „rimto“ filmo.
Svarbus visų šių išvykų akcentas būdavo ledų porcija. Kad ir koks pavojingas buvo Naujasis Delis, pamenu, kaip saugiai jausdavausi su mama žingsniuodamas jo gatvėmis. Kiekvieną vakarą mus visus tris mama susisodindavo vakarinėms maldoms.
Mama buvo gyvas meilės, gerumo ir užuojautos pavyzdys; ji padėjo pamatus mūsų mentalitetui ir charakteriui, davė daug vertingų patarimų, kaip elgtis namuose ir išoriniame pasaulyje. Kaip vyriausias iš mūsų trijų ir vienintelis sūnus indų šeimoje, turiu pripažinti, kad seserys mane lepino ne mažiau kaip motina.
Kai man pritrūkdavo pinigų saldainiams, seserys su manimi dalydavosi savo kišenpinigiais, kad tik nelikčiau tarp jų nuskriaustas. Ir nors skolos joms niekad negrąžindavau, jos nepykdavo ir leisdavo žaisti kartu su jomis ir jų draugėmis.
Sesių gerumas ir dosnumas buvo beribis. Jos mane gynė net ir nuo tėvo įtūžio, prisiimdamos kaltes ir pasekmes už tai, ką būdavau padaręs aš. Kai joms pranešiau apie savo ketinimą pabėgti iš namų ir tapti vienuoliu, jos, baimindamosi, kad man gali tekti badauti, vėlgi pakrapštė savo kišenpinigių atsargas ir parėmė mane kelionėje.
Mano dvasinės regos lauke prašmėžavo daug tokių paprastų akimirkų, nuo tyro džiaugsmo žaidžiant su vaikystės draugais iki jaudulio kupinų užsiėmimų medicinos koledže, kaupiant žinias, kurios, atėjus laikui, gelbės žmonių gyvybes.
Šios akimirkos, tie paprasti mano vaikystės brangakmeniai, kuriuos nūnai išgyvenau iš naujo, padėjo man patirti, kaip stipriai mane mylėjo mano motina. „Paprastos akimirkos yra pačios svarbiausios“, − atsklido telepatinis pranešimas iš Dievo. Iš visatos mane pasiekė platesnis komentaras: „Paprastos akimirkos pačios svarbiausios todėl, kad jos nėra paprastos. Visos akimirkos yra atmintis ir pamokos. Jos nulipdo tai, kas tu esi.“
