Mokslas apie dangaus ženklus
„Mano sritis, kurioje aš dirbu – etnoastronomija, ji taip vadinasi dėl to, kad domimės ir tiriame ne astronominius reiškinius – dangaus šviesulius, ką daro fizikai, astronomai, o žmonių žinias apie juos – ką žmonės kalbėjo, kaip jie įsivaizdavo, kokias viltis, vaizdinius, patirtį ir kt. siejo su dangaus šviesuliais. Tad etnoastronomija yra kaip ir astronomijos istorijos dalis, nes būtent astronomija atsiranda iš tų pirminių žinių apie Visatą, apie žmogaus įvaizdžius, religiją. Mūsų protėviai į dangų žiūrėjo ne kaip į kažkokią fizinę realybę, jie kalbėjo apie dangaus šviesulius, o tiksliau apie dangaus ženklus“, – apie tai, kas yra etnoastronomija, kalba J. Vaiškūnas.
Pasak J. Vaiškūno, dangaus ženklai yra kultūrinis dalykas, be to, ženklas, kuris turi kažkokią papildomą, perkeltinę reikšmę, o tas reikšmes dangaus šviesuliams priskirdavo žmonės: „Pavyzdžiui, yra sureikšminamos mėnulio fazės. Taip pat mes ir šiandien sureikšminame saulės padėtis danguje – keliamės, kai saulė yra aukštai, einame miegoti, kai saulė leidžiasi. Dar vienas pavyzdys – visiems gerai žinomas žvaigždžių spiečius Sietynas. Būtent Sietyno padėtis rodydavo žmonėms, kada reikia sėti rugius. Tiesiog mūsų protėvių darbai buvo priklausomi nuo metų laikų, tad jiems kažkas turėjo pasakyti ar paaiškinti, kada galima atlikti vieną ar kitą darbą arba jie turėjo stebėti tam tikrus ženklus, šiuo atveju – dangaus ženklus.“
Dangus – tarsi knyga
J. Vaiškūno teigimu, daug ženklų yra ir gamtoje – medžiai, paukščiai, gyvūnai. Bet gamtoje viskas kinta nereguliariai, o dangus nuo mūsų žemiškų reiškinių skiriasi savo reguliariu pasikeitimu ir to pasikeitimo pasikartojimu – saulė teka, pakyla, nusileidžia, mėnulis keičia fazes ir vėl grįžta į tą pačią padėtį, per metus pasikeičia žvaigždynų išsidėstymas ir vėl iš naujo kartojasi.
„Mūsų protėviai su šiais dangiškais dalykais siejo savo gyvenimą dėl to, jog tos sąsajos jiems padėtų sureguliuoti gyvenimą žemėje. Tad reiškia, kad dangus tampa tarsi kalendoriumi, liniuote, laikrodžiu, pagal kurį rikiuojamas mūsų žemiškas gyvenimas. Dabar turime kalendorių, savo darbo knygą, kur viskas surašyta dienomis, valandomis, minutėmis, ir visada žinome, kad per 365 dienas tai, ką užsirašėme, padarysime. O pagalvokite, jei tokios knygutės nėra, nėra tokio kalendoriaus, tai visas laikas atrodo visiškai neapibrėžtas ir tu gali nieko nesuspėti per tuos metus padaryti. Kitaip sakant, dangus senovės žmonėms buvo tarsi knyga, jiems buvo svarbūs dangaus ženklai ir jų prasmės, kurios kilo jų galvose ir paskui įprasmino gyvenimus. Todėl būtent etnoastronomija mums leidžia atsekti, su kokiais dangaus šviesuliais, su kokiomis žvaigždžių grupėmis mūsų protėviai siejo savo darbus, tikėjimą, šventes žemėje“, – tvirtino J. Vaiškūnas.
Padėjo organizuoti žmonių gyvenimą
Anot etnoastronomo, kelio ženklai yra puikus pavyzdys, kalbant apie dangaus ženklus: „Kažkas pastato kelio ženklus ir žmogus, pirmą kartą važiuojantis jam nežinomu keliu, vadovaudamasis tais kelio ženklais, gali saugiai pravažiuoti nežinomą atkarpą.“
Tad ir senovėje mūsų protėviai su dangaus reiškiniais siejo svarbią informaciją, kad nieko nežinantis žmogus, bet mokantis skaityti dangaus šviesulių ženklus, įgaudavo tokios patirties tarsi iš knygos ar interneto. Juk dangus yra matomas visiems ir visai nesvarbu, kur žmogus bebūtų, jeigu danguje pasirodė ženklas, visi apie jį kalba ir visi vienu metu galvoja apie tą patį dalyką.
Pavyzdžiui, auštant aukštai danguje pasirodė Pietuose pakilęs Sietynas, tad tuomet visi žmonės ima sietus ir pradeda sėti. Ir visai nesvarbu, kad tie žmonės neturi jokio ryšio tarpusavyje ir vienas kitam nieko nepranešė, tačiau visi sinchronizuotai daro tą patį veiksmą, o šiam veiksmui pasirinktas pats geriausias laikas pagal metų laikus.
„Atrodo keista, kaip čia visi susiorganizavo atlikti tą patį darbą, o iš tiesų tai dangus padeda organizuoti žmonių gyvenimą, bet tik tada, kai tiems dangaus šviesulių išsidėstymams, išvaizdoms, fazėms ir žvaigždžių telkiniams suteikiamos žmogui reikšmingos prasmės“, – sako J. Vaiškūnas.
Rekonstravo lietuvišką zodiaką
Kadangi etnoastronomija nagrinėja ne dangaus kūnus, o dangaus ženklus ir jų kultūrinę raišką mūsų gyvenime, pasak J. Vaiškūno, per šią veiklą pavyko rekonstruoti ir lietuvišką zodiaką: „Šiandien naudojamės literatūriniais zodiako ženklais – Skorpionu, Liūtu bei kitais, ir bandome sau patiems pasakyti apie mūsų gyvenimą, prigimtį, santykius. Bet pasirodo turime ir savo lietuviškus ženklus, kurie nėra nebūtyje, jie yra išlikę. Tačiau tik ženklai, patys pavadinimai neužrašyti. Lietuviškuose zodiako ženkluose daugiausiai vaizduojami paukščiai, gyvūnai ir žmonės. Ženklus apibūdiname, kai pradedame aiškintis, kas yra išlikę apie tą veikėją, herojų, gyvūną ar paukštį, kurį atpažįstame ženkle. Mums padeda mūsų žodinė tradicija – pasakos, dainos, padavimai, legendos, mįslės, patarlės, priežodžiai ir kt.
Kadangi lietuviški zodiako ženklai buvo nuosekliai, vienas paskui kitą, ratu išdėstyti ant apeiginio puodo, tai mums leido juos rekonstruoti. Be to, yra ženklų, kurie sutampa ir su dabartiniais zodiako ženklais. Tai būtų Dvyniai, kurie vaizduojami kaip du besikaunantys žmonės – vienas su ietimi, kitas su peiliu. Skirtumas tik toks, kad jie nėra taikiai susikabinę už rankučių, kaip dabar įprasta vaizduoti. O antras taip pat dabar gerai atpažįstamas zodiako ženklas – Ožiaragis, kuris vaizduojamas kaip šuoliuojantis ožys su ragais.“
Zodiako ženklai, kurių nepažįstame
J. Vaiškūnas įvardijo ir kitus, lietuviškus zodiako ženklus, kurių mes nepažįstame ir kurie skiriasi nuo mums įprastų ir gerai žinomų.
„Vietoje Avino vaizduojamas avikailis – nudirtas avino kailis, palikti ragai ir pats avikailis. Graikai šį ženklą vadino „auksine vilna“, nes sakydavo, kad avinėlis yra paaukojamas ir lieka tik jo kailis. Čia kaip bažnyčioje – „Sveiki atvykę į avinėlio puotą“, kunigas kalba apie avinėlio aukojimą. Nors tai jau yra užmiršta ir niekas apie tai nesusimąsto, bet iš tikrųjų tai vienas iš pavasario ženklų, kuris yra susijęs su avino aukojimo apeiga.
Antras ženklas – Tauras. Šioje vietoje vaizduojamas raitas žmogus ant žirgo, primenantis šv. Jurgio ikonografiją arba mūsų heraldinį Vytį. Tad vietoje jaučio turime karžygį, riterį, raitelį.
Kaip jau minėjau, Dvynių ženklas toks pat. Po Dvynių turėtų būti Vėžys, bet jo nėra. Vietoj vėžio vaizduojamas paukštis, panašus į povą – uodega dešinėje, snapas atsuktas į kairę.
Ieškodami Liūto pamatome, kad šioje vietoje vaizduojamas antras paukštis, tik jo uodega atsukta į kairę, o snapas į dešinę. Kitaip sakant, du paukščiai žiūri vienas į kitą, atgręžę vienas kitam snapus – pirmas paukštis atitinka Vėžio ženklą, antras – Liūto.
Vietoj Mergelės – gervelė. Tautosakoje įprasta mergelę lyginti su gervele pagal jų grakštumą, išskirtinį elgesį.
Po Mergelės turėtų būti Svarstyklės. Šioje vietoje dvi svarstyklių lėkštės pakeistos į dvi saules, kurios sveriasi. Tai rudens lygiadienio metas. Kaip tik saulė keliauja virš žemės ir pažeme vienodą kelią, tai visos tautos šį laiką siejo su pusiausvyra, darna, balansu.
Skorpiono, žinoma, nėra – kas čia galėjo apie jį kalbėti ir ką nors juo iliustruoti. Skorpiono vietoje – mūsų tautosakai būdingas elnias. Galima iš karto pasakyti, kad tai elnias devyniaragis, nes jo raguose kalviai kala ir nukala naują saulę. Tai šis elnias irgi nepaprastas – šuoliuojantis su mažu elniuku palei kojas. Be to, daugumoje šių ženklų vaizduojamas saulės diskas arba net du, tai šalia šito elnio vaizduojamos dvi saulės.
Ožiaragis, kaip jau minėjau, toks pats šuoliuojantis ožys su aštriais ragais.
Vietoj Vandenio yra žirgas, bet labai keistas – tarsi jis kažką laiko dantyse. Šio žirgo dantyse, įsižiūrėjus galime pamatyti kažkokią pasagą, o gal ir mėnulio pjautuvą. Svarbu įsidėmėti, kad tai jokiu būdu ne arklys, tai žirgas, kuris greičiau galėtų būti lyginamas su Pegasu, kai giliniesi į žirgo dangiškąją, mitinę simboliką.
Na, o Žuvys yra vienintelis ženklas, kurio įskaityti ir išsiaiškinti iki galo taip ir nepavyko, nes toje vietoje matosi keli brūkšniai, kurie primena realų žvaigždžių išsidėstymą danguje ir daro tokią laužiančią liniją, kaip gulinčios ant šono V raidės, o galuose matomi dar tokie išplatėjimai.
Šitas ženklas lieka paslaptimi ne dėl to, kad jis neryškiai pavaizduotas, o dėl to, kad jis labai abstraktus ir ne visai iki galo aiškus. Kol kas kažką daugiau apie Žuvų ženklą dar bandome išsiaiškinti, ieškodami analogijų kitose kultūrose.
O dabar, kai kam nors pasakoju apie šį ženklą, tai bandau jį interpretuoti kaip dvi žuvis sujungtas tuo trikampiu, ta žvaigždžių eile tarsi kaspinėliu arba virkštele. Bet čia tik viena iš interpretacijų“, – su mums nežinomais, lietuviškais zodiako ženklais supažindino J. Vaiškūnas.
