Pabudus ryte po 30-ojo gimtadienio vakarėlio kartu su parūgusiu tortu derėtų išmesti džemperį su kiškio ausimis, rožinius akių šešėlius, hipiško stiliaus rankinę iš kilimėlio, nudrengtus sportbačius, puikiai tikusius prie pižamines kelnes ir palapinę vienu metu primenančio gėlėto apdaro, salotinį nagų laką, 16-ojo gimtadienio proga dovanotą bižuteriją, labai trumpą sijonuką, kurį dėvint prireikdavo rimtos palydos, ir pelėsiais dvelkiančias, chalatus primenančias sukneles iš mamos spintos.
Maždaug taip pataria stilistai, dizaineriai ir į rimtą gyvenimą palydintys artimieji. Daugiau jokio „atsikeliu ir varau", į brandą žengianti jauna moteris turi rūpintis savo ir rankinės odos kokybe!
Pasklaidžiusi bet kurį mados žurnalą arba bent kartą atsidūrusi pramogų pasaulio vakarėlyje pastebėsi, kad yra visiškai priešingai: vyresnės moterys kuo ramiausiai pasisavino visas paauglių stiliaus privilegijas, ir šioms teliko maištauti rengiantis maišus primenančiomis suknelėmis iš mamų spintų.
Neseniai atsidūriau konferencijoje Seime ir turėjau sukaupti visas jėgas, kad nepastebėčiau su manimi dalykiškai diskutuojančios penkiasdešimtmetės kaunietės, vakarine šukuosena ir sidabro blizgučiais tviskančiu makiažu. Mes juos išaugome kartu su mokyklos diskotekomis, kaip kažin ką! Kaip ir ryškiai lakuotus nagus su priklijuotais blizgalais - sunku į tokius nekreipti dėmesio, kai ranką paduoda 30-metį jau perkopusi dama dalykiniame susitikime. Arba susipažįsti su ekologiška mama, besirengiančia infantiliškomis palaidinėmis - lygiai tokiomis pat, kokių pilną spintą turi moksleivė dukra. Atrodo kaip susiruošusi į vasaros muzikos festivalį, grįžusi ir vis dar nespėjusi persirengti.
Ateina metas, kai garbingiau pripažinti savo amžių, negu jį slėpti apsimetant studente. Aišku, yra moterų, kurioms studentiškas stilius tinka gerokai ilgiau ir prie veido, ir prie gyvenimo būdo. Bet jų ne dauguma. Kitoms patartina sudeginti pusę spintos drabužių ir aksesuarų, rėkiančių apie paauglystę.
Turiu draugę, puikią ir nuoširdžią, taip pamėgusią sportinį stilių, kad ir po trisdešimties beveik visur keliauja su treningais, sportbačiais, beformėmis kuprinaitėmis, akivaizdžiai per siauromis ir per ryškiomis striukėmis, pilvą ne visai estetiškai atidengiančiais marškinėliais. Kai šalia elegantiškai tipena jos penkiametė dukra, pripažįstanti tik sukneles ir kaspinus, kontrastas verčia iš koto. Aš, pripažįstu, daugelį savo mokyklinių laikų drabužių jau paslėpiau spintos gilumose, o draugė jų laikosi įsikibusi - tarsi tikėdamasi užkonservuoti jaunystę.
„Dievinu šią suknelę!" - virtualioje erdvėje klykauja pažįstama trisdešimtmetė, įlindusi į rožinį smulkiomis gėlytėmis margintą Lolitos stiliaus drabužį ir dar išsidažiusi rožiniu lūpdažiu.
Ir kaip jai pasakyti, kad veidas anaiptol nespinduliuoja paaugliško gaivumo?
O štai paaugliškas elgesys norint išsaugoti apsimestinę jaunystę kartais priverčia abejoti, ar amžius turi teigiamos įtakos sveikam protui. Viena pažįstama, eidama pirkti vyno, kartais specialiai net makiažą „pamiršta" - kad tik pajustų tą ypatingą drugelių virpėjimą pilve, kai kasininkė griežtai taria: „Gal galima jūsų dokumentą?" Vis dėlto ir čia reikia būti budriai: neseniai viena kasininkė pavargusiu balsu sumurmėjo, kad dokumento nereikia - ir taip matyti, kad pirkėja pilnametė.
„Kiek, jūsų manymu, man metų?" - pyktelėjo pirmą kartą skaudų dūrį dėl savo amžiaus parduotuvėje pajutusi jauna moteris.
„Trisdešimt gal", - gūžtelėjo pečiais pardavėja ir nusisuko į kitos pirkėjos prekes.
Taip kasdienybė gali be pasigailėjimo nutraukti šydą nuo moters amžiaus paslapties. Dar negailestingiau jį perplėšia prašmatnūs vakarai ir šventės. Naujausiame giminės baliuje susipažinau su dviem naujomis giminės vyrų damomis, ir vakaro prieblandoje palaikiau jas visai jauniklėmis.
Trumpos šilkinės suknelės, gėlės plaukuose, blizganti bižuterija ausyse - panašiai kartais puošiasi bakalauro diplomo atsiimti einančios studentės, manančios, kad grožis - tai mažai medžiagos, daug blizgučių ir tarpusavyje nederančių ryškių spalvų. Vėliau, ryškiau sužibus šviesoms, išryškėjo damų raukšlės, odos pasmukimai, būdingi keturiasdešimtmetėms, galų gale, išsikvėpus norui siausti, jos nustojo apsimetinėti studentėmis ir skundėsi tinstančiomis kojomis.
Tas beprotiškas noras pajaunėti - net žadą atėmė, kai koncerte eilėje prieš mane staiga iškilo plunksna ir pora neskoningų dirbtinių gėlių puoštas kuodas ir ėmė siūbuoti ažūriniai apvalūs plastikiniai auskarai. Priešais sėdinti ponia, kurios amžių iš mandagumo pavadinsiu „šiek tiek per keturiasdešimt", taip „pagyvino" klasikinį kostiumėlį.
Yra ir kur kas bjauresnė stiliaus tema: džinsai, kuriuos po trisdešimtmečio būtina sudeginti. Pažemintu liemeniu, aptempti nepaliekant vietos vaizduotei ir atsitūpus atidengiantys pusę apatinių skruostų panoramos bei paaugliškus raudonus stringus pigiais sintetiniais nėriniais. Kiekvieną vasarą tenka droviai sukti akis nuo tokių savo grožybes demonstruojančių jaunų mamų, kolegių ar nepažįstamų pusiau oficialiuose susibūrimuose sutiktų moterų. Tai kur kas baisiau, negu renginiams ant žolės smailiakulnius pasirinkusios jaunos moterys, visai neelegantiškai smingančios į žemę. Paauglėms ir studentėms tokios situacijos atleistinos - išaugs, bet su trisdešimtmečiu turėtų stuktelėti jei ne stiliaus pojūtis, tai bent jau estetikos, etiketo ir racionalumo pagrindai.
Pats laikas būtų išaugti provincijos jaunesnių ir vyresnių damų mėgstamas turgines namo dydžio rankines blizgiais apkaustais, ypač tas, su netikrais „Swarovski". Nustoti raudonus auskarus derinti prie raudonos palaidinės, raudonų batelių ir raudonos rankinės. Liautis į darbą vaikščioti su trumpais šortukais, neišmetamais nuo šešioliktojo gimtadienio. Nebeišeiti į gatvę su gipiūrinėmis suknelėmis ir aukštakulniais ir jokiais būdais taip apsirengus nesėsti į troleibusą. Jei tai vakarinė apranga, jai pridera keliauti taksi ar bent pažįstamų automobiliu, jei taip vis dar rengiatės dieną - griebkite stilisto konsultaciją.
Pridera atsargiai elgtis su šilkinėmis permatomomis palaidinėmis, kurių pilna jaunų merginų spintose - joms atleistina, o jaunoms moterims gali būti pavojinga. Verta padaryti pačius apnuoginančių suknelių reviziją ir, žiūrint muzikinius kanalus paaugliams, nebelįsti į internetą pirkti ekrane sušmėžavusių apdarų prototipų.
Galų gale, jau metas dėvėtų ir ne tik drabužių parduotuvėse dairytis ne vien į keistus kirpimus ir spalvas, o atkreipti dėmesį ir į audinio kokybę. Mažai yra baisesnių dalykų, negu damos po trisdešimties, pigių audinių sukneles demonstruojančios vestuvėse ir kituose ne sodo lygio renginiuose. Mažai yra baisesnių dalykų, nei savo amžių paaugliškais drabužiais vis dar dangstančios peraugusios Lolitos, užuot pasidžiaugusios visais jo privalumais ir šventusios sužydėjusį moteriškumą.
Nekaltinkite manęs, kad tai rašau - tiesiog išmeskite tą išaugtą stilių ir jo neraudokite.