Dabar atsiimu savo žodžius ir moterų žavėjimo ordinus perduodu užsieniečiams, nes viename didelės bendrovės dideliame renginyje supratau apgailėtiną tiesą – daugybė Lietuvos vyrų visai nemoka „kabinti“ moterų. Po galais, jie naudoja tuos pačius metodus, kurie tinka mokyklos diskotekose: šūkauja, grabaliojasi ir nusišneka!
Jeigu būčiau netekėjusi trisdešimtmetė ir tūkstantiniame didelės firmos renginyje tikėčiausi susipažinti su pakenčiamu vyruku, dabar iš gailesčio sau galėčiau ranką nusigraužti. Daugybė skirtingo išsilavinimo, pareigų, išvaizdos, patirties vyrų vienodai nemoka prieiti prie moters ir ją užkalbinti taip, kad šiai nesinorėtų sprukti ar trenkti. Atrodo, kad užmegzti akių kontaktą, šyptelėti, prisistatyti ir pasiteirauti, kaip sekasi – visiškai neįmanoma misija. Plaukai šiaušiasi, kai subrendęs vyras blizgančiais batais ir brangiu švarku atkiša pirmą kartą matomoms patikusioms damoms taureles su brendžiu ir vietoje „labas“ sako: „Ar jūs mane gerbiat? Tai iki dugno!“
Aktyviausi tame didžiuliame prakaitą spaudžiančiame renginyje buvo įvairaus amžiaus ir gabaritų vyrukai, kurie drąsą laipsniais pumpavosi dar prieš jį. Ir jų pažindinimosi būdas – pats neįmantriausias, primenantis laikus, kai prišnerkštame studentų prifarširuotame klube koks pirmakursis netyčia ar truputį tyčia aplieja patikusios merginos palaidinę alumi ir skelia: „Gražiai atrodai“. Tik šie suaugę drąsuoliai nė nekalbėdavo – tiesiog užgriūdavo ant nusižiūrėtos moters ir ją apkabindavo.
Ne itin malonu, kai šoki ir staiga pajunti ant juosmens rankas, o atsisukusi pamatai savo tėčio amžiaus kostiumuotą vyrą, be žodžių reiškiantį palankumą. Mandagiai, bet griežtai nustumi rankas, o tuo metu koks nors jaunas vadybininkas padeda apsunkusią galvą tavo draugei ant peties, arba į hiphopo atlikėją panašus užsienietis čiupteli kitai draugei už rankos ir klausia: „Kokia tavo gyvenimo prasmė?“
Atsigynus nekoordinuotų judesių gerbėjų, atsipūsti negali, nes tave jau nusižiūrėjo ceremonijų nemėgstantis statybininko, sunkvežimio vairuotojo ir kontrabandininkų princo mentaliteto vyras. Jis taip pat mėgina užmegzti kūnų kontaktą, padaryti įspūdį keiksmažodžiais, siūlo gurkštelėti alkoholio tiesiai iš butelio, važiuoti ten, kur linksmiau, sukioja tarp pirštų kaklą puošiančią grandinę, paglosto bicepsą ir tempiasi tave už rankos šokti. Ir, aišku, nesupranta, kodėl pirmai progai pasitaikius dingsti iš jo akiračio – juk elgiasi lygiai taip pat šauniai kaip kaimo šokiuose prieš penkiolika metų.
Nusprendusi atsigaivinti gurkšniu vandens ir patraukusi prie stalų su užkandžiais, atsimuši į žvitrų pilietį su spalvota varlyte ar šalikėliu po kaklu, ignoruojantį puošnius renginių kodus ir visur vaikštantį su džinsais. Ir jis tau būtinai pasakys: „Dirbu televizijoje“. Jo šukuosena bus madinga, judesiai energingi, kalbės greitakalbe ir nė nemėgins apsimesti, jog laukia atsakymų į savo klausimus. Nes jis, dirbantis su žvaigždėmis, ir pats beveik žvaigždė.
Prunkštelėjau, kai tame dideliame renginyje prie mano draugės prisiklijavęs televizininku prisistatęs vyras surietė komplimentą: „Matau, tavo krūtinė natūrali. Aš žinau, kurios televizijos laidų vedėjos pasididinusios papus!“ Tikriausiai tokiu pareiškimu jis buvo sužavėjęs ne vieną nepilnametę, bet mano draugė juk suaugusi moteris – atsisakė net kvietimo parūkyti ir paliko televizijos veikėją liūdnai glostinėtis trijų dienų barzdelę prie sumuštinių padėklo.
O koks renginys be originalių moterų žavėjimo būdų žinančių jaunatviškų verslininkų, nepaleidžiančių iš rankų telefonų ir sukiojančių tarp pirštų vienetines sąsagas! „Aš ne gėjus! Aš ne gėjus!“ – šūkčiojo mums vienas toks vyrukas, filmuojantis viską, kas juda, siuntęs oro bučinius muzikantams ir mėginęs atkreipti dėmesį. Ne, nepavyko. „Ir jis ne gėjus!“ – pamėgino dar kartą, rodydamas į mandagiai išsišiepusį kolegą. Abu kostiumuočiai krizeno kaip paaugliai, bet kas mums iš to – juk ne kiekviena svajoja praleisti vakarą su medinių juokelių karaliais.
Aišku, visada yra alternatyva praleisti vakarą su liūdnojo veido riteriu iš visų jėgų jį guodžiant. „Mano vardas Slava. Retas vardas Lietuvoje“, – ištiesė ranką šokiui pakvietęs juodai apsirengęs lieknuolis nusvirusiais lūpų kampučiais.
Jo balsas buvo tylus, akys graudžios, vaikinas rimtai ruošėsi papasakoti savo liūdną istoriją. „Ne toks jau retas tavo vardas, ypač Vilniuje“, – mirktelėjau ir mandagiai įsimaišiau į minią.
Vėliau mačiau, kaip jis kažką pasakojo merginai gėlėta suknele, o ši motiniškai plekšnojo per petį.
Paryčiais, nusipurčiusios kelių rūbinėje sutiktų direktorių komplimentus, išnirome į lauką. Už mūsų trepseno banda – penki įvairaus amžiaus vyrai, staiga prisiminę paauglystę ir visa gerkle užbaubę: „Merginos! Važiuojam su mumis, gražuolės!“ Ne, neišvažiavom.
Užtat kitą dieną, vaikščiodamos senamiesčiu, sutikome užsienietį, kuris per penkias minutes sugebėjo užmegzti mandagų pokalbį ir vieną mano draugę įtikinti išgerti kavos. Jis nesimaivė, kalbėjo aiškiai ir su šypsena, mokėjo suregzti rišlų sakinį, pasakoti ir klausyti. Šįkart taškas užsieniečių naudai, lietuviai, pasitempkite!