Senovėje žmonės valgydavo keistus dalykus, kurių dabar į savo lėkštę vargu ar įsidėtumėte

Įvairiose šalyse gatvėse pardavinėjami įvairūs maisto produktai – vieni skanūs, kiti keistoki, na bet keistumu jie neprilygs Viktorijos laikais, 19 a. žmonių valgytiems ir gertiems dalykams.

Kai kurie patiekalai išlikę iki šių dienų, tačiau jei juos būtume valgę senais laikais, tikrai skųstumėmės sutrikusiu virškinimu.

Kraujas

Norite tikėkite, norite, ne, tačiau daugelis žmonių Viktorijos laikais reguliariai užsukdavo į mėsines išgerti stiklinės kraujo. Žmonės tikėjo, kad šviežias, karštas kraujas stiprina imuninę sistemą, saugo nuo tuberkuliozės. Įvairiomis ligomis sergančius žmones skatindavo gerti kraują, kad pagerėtų sveikata.

Karšti unguriai

Populiarus gatvės prekeivių pardavinėjamas užkandis – karšti unguriai. Ungurius atveždavo iš Olandijos, supjaustydavo gabalėliais ir išvirdavo. Į sultinį berdavo žolelių ir pipirų, žmonės pirkdavo šį patiekalą karštą. Keisčiausia tai, kad ungurius su sultiniu pildavo į puodelį, žmogus turėdavo greitai suvalgyti, nes pardavėjas tą patį puodelį naudodavo visiems. Negana to, puodelio nė neplaudavo.

Orchidėjų šaknų miltų arbata

Šis saldus gėrimas išpopuliarėjo 17 a. Jį gamindavo iš maltų orchidėjų šaknų arba maltos sasafro žievės, gausiai pagardindavo pienu ir cukrumi. Žmonės gerdavo šį gėrimą rytais arba vakarais. Iš pirmo žvilgsnio šis gėrimas neatrodo keistas, tačiau dauguma žmonių jį virdavo iš nešviežių ingredientų – dažnai pardavėjai berdavo senų arbatžolių, norėdami sutaupyti nieko neįtariančių pirkėjų sąskaita.

Avių kojos

Avių kojos buvo puikus patiekalas gatvės prekeiviams, nes avių kojų jie labai pigiai nusipirkdavo iš mėsinių. Kojas apvirdavo, odą nulupdavo, na o tada virtas kojas pardavinėdavo karštas arba šaltas. Dauguma žmonių pasigardžiuodami iščiulpdavo iš avių kojų visus riebalus ir nugrauždavo mėsą. Tarp kanopų būdavo pilka, atgrasi masė, kurią retas pardavėjas išimdavo prieš parduodamas.

Asilių pienas

Keista, bet karvės pienas Viktorijos laikais ne visiems buvo prieinamas, nebent žmonės turėdavo savo karvę arba nusipirkdavo pieno iš jį pardavinėjančių žmonių. Na, o būdavo tokių, kurie gerdavo asilių pieną. Moterys netgi tikėjo, kad asilių pienas jaunina.

Silkės su visais viduriais

Silkes rūkydavo arba išvirdavo, dauguma žmonių valgydavo jas su visais viduriais, galvomis ir akimis. Kartais silkių pilvuose žmonės rasdavo kitų žuvų liekanų. Toks patiekalas buvo laikomas delikatesu, kurį valgydavo savaitgalį per vakarienę arba pusryčiams.

Marinuoti vėžiagyviai

Vėžiagyvių būdavo galima prisipirkti pusvelčiui, tačiau reikėdavo greitai išparduoti. Kad vėžiagyvius ilgiau išsaugotų, virėjai ėmė juos marinuoti. Deja, klientams nuo tų marinuotų vėžiagyvių neretai sutrikdavo virškinimas.

Ryžių pudingas

Ryžių pudingą virdavo gatvėje, o pardavinėdavo toli gražu ne vienkartiniuose puodeliuose. Pieną gamindavo iš ryžių ir nugriebto pieno, į jį pridėdavo cukraus ir įvairiausių prieskonių. Rezultatas – ryžių pudingas, kurio įdėdavo į puodelį su šaukšteliu. Tačiau ne tik pats pudingas atrodė atgrasiai. Kaip ir pardavinėjant kitus valgius, puodelio ir šaukštelio niekas neplaudavo.

Imbierinis alus

Imbierinis alus skanus, tik aludariams praktiškai nebuvo higienos reikalavimų, o tai reiškia, kad dauguma žmonių darydavo alų voniose. Alų gamindavo iš verdančio vandens su cukrumi, sumaišydavo su mielėmis, citrinos rūgštimi ir gvazdikėliais. Alus švelniai fermentuodavosi 12 valandų, kai kas pasaldindavo jį sirupu.