Žvalgybos analitiku dirbantį M. Johnstoną ištiko staigi aritmija ir medikams nepavyko jo atgaivinti. Aritmija – nereguliarus ir nenormalus širdies plakimas. Kartais dėl to žmogaus gyvybė užgęsta labai staigiai. Didžiausios rizikos grupei priklauso vyrai nuo 35 iki 45 metų.
Kaip teigia L. Brownlee, jos vyro paskutiniai jai ištarti žodžiai buvo: „Tu vis dar su kojinėmis“.
M. Johnstonas mirė vos trisdešimt septynerių. Prieš ketverius metus vyras jau buvo susidūręs su širdies problemomis, tada medikai nustatė, kad trūko jo aorta. Jam buvo atlikta operacija ir jis visiškai pasveiko, jautėsi sveikas ir stiprus.
Sutuoktiniai kartu augino šešerių metų dukrą. L. Brownlee po vyro mirties parašė knygą, ką reiškia likti našle tokiame jauname amžiuje, ir papasakojo, kaip jai pavyko susidoroti su sielvartu.
Dabar 38 metų L. Brownlee gyvena Daramo grafystėje (Anglija). Ji prisimena: „Mes bandėme pradėti kūdikį. Lapkritį buvome netekę mažylio, tad skubėjome. Visi, kas bandė pastoti, žino, kad kiekvieną mėnesį yra nedidelis periodas, kai geriausias laikas užmegzti gyvybę. Mes buvome mano mamos namuose, buvo mano močiutės laidotuvės. Nelabai idealus laikas, tačiau nenorėjome praleisti progos pasinaudoti tuo vaisingu periodu“.
„Buvome labai ilgai nesimylėję, - toliau prisimena moteris. - Tik pradėjome, kai jis susmuko. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Tu vis dar su kojinėmis“. Pamaniau, kad jis susmuko dėl širdies problemų, bet net nešovė mintis, jog jis nebeatsigaus. Paskambinau pagalbos telefonu ir valandą dariau dirbtinį kvėpavimą, kol atvyko greitoji“.
Atvykę medikai net 40 minučių bandė gaivinti vyrą, bet jo gyvybės išsaugoti nepavyko.
„Patyriau šoką, negalėjau su tuo susitaikyti“, - su siaubu prisimena L. Brownlee.
Profesionali rašytoja ir kūrybinio rašymo mokytoja dirbanti moteris neslepia, kad 2012 metų vasario 11 dieną mirus vyrui užvaldęs sielvartas aptemdė jos protą. Lucie elgesys ėmė neraminti jos artimuosius.
Ji prisipažįsta, kad pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, leidosi į visiškai nederamą romaną su santechniku.
L. Brownlee prisimena: „Gėriau siaubingai daug, užmezgiau trumpą romaną su santechniku, atėjusiu į mano namus dirbti. Tai buvo visiškai netinkamas elgesys, ir mano draugai bei šeima ėmė nerimauti, kad deramai nesusitvarkau su savo sielvartu. Tačiau aš supratau, kad nėra tinkamo būdo susitaikyti su mylimo vyro mirtimi. Visi mano, kad geriausia liūdėti vienumoje. Tačiau mano sielvartas buvo chaotiškas ir nekontroliuojamas. Tam nėra jokių taisyklių. Aš galiu visiškai suvokti, kas nutiko, tačiau kai aš atsisėdu ir gerai apie tai susimąstau, vėl jaučiuosi pasimetusi ir siaubingai vieniša“.
„Kai Markas mirė, negalėjau rašyti, - toliau pasakoja našle likusi moteris. Prireikė daugiau nei metų, kol pajaučiau, kad vėl galiu tai daryti. Dabar man labai gera ir ramu, nes jaučiausi taip, lyg kasdien leisčiau laiką su Marku. Jis buvo labai pozityvus žmogus, draugiškas ir mylintis. Jis buvo nepakartojamas visai atžvilgiais, įskaitant ir tai, kaip mirė“.