Prieš vieną nemokamą treniruotę gryname ore, kurią labai mėgstu dėl gerų pratimų ir trenerio profesionalumo, susispietęs jaunų moterų būrelis aptarinėjo savaitgalio maratoną. Penkios visiems žinomo tradicinio bėgimo marškinėliais pasipuošusios sportuotojos apdejavo tai, kad apranga nebuvo tinkamai aptempta – organizatoriai supainiojo dydžius. Kažkuri pasiskundė socialiniuose tinkluose taip ir nepastebėjusi nuotraukų su savimi bėgančia, nors „tikrai fotografavo, dar pamojavau“.
Pats bėgimas buvo aptartas trumpai. „Aš labai stengiausi, kad nesivilkčiau gale, kaip kokia storulė“, – gyrėsi viena.
„Mes su drauge laikėme nedidelį tempą, neskubėjome, nes būtų nesąmonė – suprakaituoji ten, išraudonuoji“, – atsiduso kita.
„Buvo „ne lygis“ lėtai bėgti, visur palaikymo komandos, girdėjau, vaikinų būrys toms, kurios atsilikdavo, šaukdavo, kad paskubėtų“, – pastebėjo liekna ilgakojė, kurios treniruotėse dar nemačiau nepasidažiusios, ir kuri visuomet jai pasibaigus fotografuojasi.
Neseniai peržvelgiau kelių masinių bėgimų nuotraukas – daugybė puikių figūrų, gražių, pasidažiusių, susišukavusių moterų. Nors paprastai, kai bėgioji ne tokiose prestižinėse vietose, bėgikai panašesni į susivėlusius, prakaituotus buroko raudonumo padarus. Ir jie paprastai nedėvi madingų maratonų marškinėlių – tiesiog bėga taip, kaip išeina. Kartais sulaukia sportą kaip tik lieknoms ir tarsi nuo žurnalo nulipusioms moterims skirtą suvokiančių praeivių pastabų. Iki šiol raudonuoju prisiminusi vieną maratoną provincijoje – jį atkakliai bėgo kiek apvalesnių formų mergina, vienoje atkarpoje itin sulėtinusi tempą. „Kirsk kampą čia, bus arčiau!“ – pradėjo raginti praeiviai – mamos su vaikais ir vyrais, pensininkės moteriškės, tarpusavyje kikendami, kad „storesnės greičiau pavargsta, kam čia iš viso bėgti“.
Neišgirdau, ar ta mergina kažką atsakė ne tokiems jau ir ploniems komentatoriams, tačiau ausys svilo iš gėdos. Pasirodo, viešus sporto renginius skiriame nepriekaištingai atrodantiems, puikios fizinės formos žmonėms, o kitiems – tegul tuo užsiima naktimis pakampėse. Gal dėl to pažįstu ne vieną merginą, kuri užsiregistravo bėgti maratoną vien tam, kad gautų marškinėlius – jų mirtinai reikėjo įrodyti, kad yra geros formos. O pademonstruoti savo gerą formą viešai atrodė baisu, nes juk bėgs daugybė sportiškesnių žmonių!
Kai pradėjau po truputį bėgioti, baisiausiai jaudinausi, kad esu visai nesportiška, mano kūnas nėra toks lieknas, kokius matau madingiausiose sporto salėse ir bėgiojimo vietose, nemoku suvaldyti raudonio, prakaito, kvėpuodama kriokiu kaip dvesiantis banginis ir neturiu už ką įsigyti geriausios aprangos. Nors objektyviai, pagal kūno masės indekso apskaičiavimus, net neturiu antsvorio. Apie aprangą jau net nėra ko kalbėti – svarbiausia turėti padoresnius bėgimo batelius.
Iš tiesų bene labiausiai bijojau žmonių žvilgsnių ir komentarų – nors kai pradėjau, niekam mano bėgimo maniera, apranga ir apimtys nerūpėjo.
Ir vis tiek. Žmonėms kartais labai nepatogu stebėti netobulus sportininkus. O šie turi būti stiprūs, tokie kaip amerikietė Mirna Valerio, laužanti stereotipus ir rašanti tinklaraštį apie tai, ką reiškia būti aktyviai „plius dydžio“ bėgikei lieknųjų bėgikų pasaulyje. Ji pradėjo bėgti būdama stora, ir tikrai netapo „tinkamos formos“. Ji vis dar stambi, nors dabar – kur kas stipresnė fiziškai, psichologiškai, ir moka įkvėpti. Turiu omenyje, ši plačiai besišypsanti ir ilgus atstumus nubėganti juodukė nė iš tolo nėra stora bėgiojanti moteris, kurios reikia gailėtis. Ji nebėga maratonų su makiažu, nesislepia, ir gal galėtų puikiai atsikirsti greičiau skuosti raginantiems vaikinams su alaus skardinėmis rankose. Bėgioti ji išdrįsta net ir išvykusi į kitas šalis.
„Kai esu vietoje, kurioje galioja kitokie išvaizdos standartai ir galbūt pripažįstami kitokie moterų vaidmenys visuomenėje, bėgimas ir buvimas lauke, savo kūno neslėpimas leidžia suprasti žmonių požiūrį. Iškart matau, ką žmonės galvoja apie „plius dydžio“ kūnus viešumoje. Tampu puikiai informuota apie tai, kaip kiti mato tavo kūną, kaip jis pritampa naujoje vietoje ir erdvėje. Jausmas gali būti labai išmušantis iš vėžių, bet kartu ir labai geras. Juk leidi sau pajudėti iš komforto zonos.
Bėgimas naujoje vietoje, net jei gąsdina ir verčia jaustis nepatogiai, skatina įšokti į savo didelės mergaitės kelnaites ir jas dėvėti išdidžiai. Juk tu su jomis bėgi.
Kai paleidžiame savo baimes rodyti savo kūną viešumoje, bėgti, gyvenimas tampa daug lengvesnis”, – visas drąsina tinklaraštį Fatgirlrunning.com rašanti didelė bėgikė.
Ji irgi nevengia fotografuotis kiekvieną bėgimo dieną – vien tam, kad užfiksuotų, parodytų sau ir pasauliui, jog iš tiesų tai daro. Nuotraukose nesislepia po makiažu, nesijaudina dėl susivėlusių plaukų, prakaito, nedėvi jokių supermadingų marškinėlių, nors tikrai yra bėgusi n maratonų. Aš norėčiau, kad daugiau tokių drąsuolių atsirastų pas mus, norėčiau, kad apie bėgimą ir sveikatą, mitybą nustotų kalbėti vien manekenės, išradusios sportą be prakaito.