Akivaizdu, kad kai kurie vyrai nesupranta žodžio „ne“. Akivaizdu, kad kai kurie vyrai nesupranta žodžio „ne“, net jei mes teisinamės (o to daryti nebūtina). Akivaizdu, kad kai kurie vyrai jaučiasi turintys teisę į moterį ir nepriima neigiamo atsakymo.
Galiausiai moteris šioje istorijoje pasidavė priekabiautojui. Ji leido jam su ja pasimylėti. Net ir leidusi jam ją glamonėti, lytinės sueities ji nenorėjo, bet bijojo to, kas gali nutikti, jei ji ir vėl jį atstums.
Ar tai buvo išprievartavimas? Šį klausimą minėtoji moteris sau užduoda iki šiol, praėjus keleriems metams. Galima sakyti, kad tai nebuvo lytinė prievarta, nes ji pati sutiko.
Bet ar tikrai sutiko?
Aš manau, kad nereiškia. Aš manau, kad jei prie kažko taip smarkiai priekabiaujama, tai reikėtų vadinti seksualiniu smurtu, o Australijoje tai būtų laikoma išžaginimu.
Pabandysiu tą pačią logiką pritaikyti sau – konkrečiai, mano santykiams su antruoju savo „vaikinu“. Tuo, kuris buvo žavus žmogus, kuris sakė, kad mane myli, o tada vieną dieną mane metė be jokių paaiškinimų, tik pasakęs mano tuometinei geriausiai draugei, kad esu jam nepakankamai graži. Tikrai puikus vaikinas.
Kaip ten bebūtų, tuo vaikinu aš žavėjausi dar mokykloje. Man baigus mokyklą, jis ėmė rodyti man dėmesį (jis buvo keleriais metais už mane vyresnis).
Jis man sakė, kad mane myli. Man buvo septyniolika, ir aš iš visos širdies troškau juo patikėti. Žvelgdama į praeitį matau, kad, ko gero, taip ir nepatikėjau. Bet desperatiškai to troškau.
Nežinau, ar taip troškau dėl to, kad jis pats man taip patiko, ar dėl to, kad labai norėjau būti užmezgusi meilės santykius.
Nakvojau jo namuose. (Įspėju, ši istorija nesibaigs taip blogai, kaip jūs dabar galvojate). Viskas man buvo nauja, jaudino vien žinojimas, kad nakvosiu jo namuose, nes niekada anksčiau to nebuvau dariusi. Mes miegojome vienoje lovoje – taip pat visiškai man nauja patirtis. Labai daug bučiavomės – jis buvo antras vyras mano gyvenime, su kuriuo bučiavausi. O tada jis be jokio perspėjimo įsiskverbė į mane pirštais.
Pamenu, kad mane tai šokiravo ir aš atsitraukiau. Jis nepastebėjo mano atsitraukimo, supainiojo jį su entuziazmu ir pasakė: „Nesijaudink, mes galime daryti viską, išskyrus sueitį.“
Aš nežinojau, ką atsakyti, nežinojau, ką išvis sakyti. Jaučiausi taip, lyg mano balsas būtų dingęs, pirmą kartą gyvenime aš neturėjau žodžių.
Jaučiausi lyg jau nebegalėčiau sakyti „ne“, nes jis jau pradėjo. Kaip pasakyti „ne“, kai tai jau vyksta? Ar neatrodysiu kaip neapsisprendžianti erzintoja? Desperatiškai galvojau.
Nenorėjau, kad jis manimi nusiviltų, todėl tylėjau. Jaučiausi pakliuvusi į spąstus. Kaip pasakyti „ne“, kai tu nė neįsivaizdavai, kad apskritai gali nutikti tai, kas vyksta? Aš buvau jam sakiusi, kad esu nekalta, kad nekaltybė man yra svarbi, kad neturiu seksualinės patirties.
Man atrodė, kad aš labai aiškiai išsakiau savo nuogąstavimus ir norą, kad mes neskubėtume, kad mūsų santykiai vystytųsi „lėtai“. Gal nelabai aiškiai kalbėjau, svarsčiau mintyse. Galbūt, galvojau aš anuomet, tai yra mano kaltė, nes nepakankamai aiškiai jam pasakiau.
Kad ir kaip ten bebūtų, jis man nesuteikė progos nuspręsti. Tačiau aš žinau, kad nors aš pati nepasakiau „ne“, mano kūnas pasakė. Po to, kai jis mane metė nesiteikęs nieko paaiškinti (tik, kaip minėjau, mano buvusiai geriausiai draugei), atsidūriau ligoninėje. Aš kraujavau kone dvi savaites, ir kraujavimas nesiliovė.
Per apžiūrą paaiškėjo, kad giliai viduje yra įbrėžimas, o į žaizdą pakliuvo infekcija, kuri neužgijo (todėl tiek ir kraujavau).
„Taip dažnai nutinka pirmos sueities metu, jei moteris įsitempusi, – pasakė man gydytoja. – Neverta jaudintis.“
Tačiau aš jaučiausi baisiai. Jaučiausi išniekinta. Bevertė. Niekam tikusi.
Jaučiausi taip, lyg tas žmogus būtų atėmęs iš manęs mano pirmą seksualinę patirtį, o aš jo nesustabdžiau – tai kas, kad techniškai mes nepasimylėjome. Man svarbiausia buvo ta intymi akimirka, intymumas, kurį norėjau pajusti su mylimu žmogumi tada, kai būsiu pasiruošusi.
Jaučiausi nusilpusi, fiziškai ir emociškai sužeista.
Akivaizdu, kad mano patirtis kitokia, nei aprašytoji Clementine Ford straipsnyje. Vadovaujantis baudžiamuoju kodeksu, techniškai tai galima būtų priskirti išžaginimui:
Laikoma, kad asmuo išžagino kitą asmenį, jei:
(a) asmuo seksualiai santykiavo su kitu asmeniu be pastarojo sutikimo arba;
Tad teisiškai ir techniškai galima sakyti, kad aš buvau išžaginta. Bet ar tai buvo seksualinė prievarta?
Jei aš nepasakiau „ne“, nebandžiau jo sustabdyti (nors mano kūnas bandė), ar vis vien galiu teigti, kad tai buvo prievarta?
(Leiskite man paaiškinti: dalinuosi šia konkrečia istorija, nes aš nevadinu šio žmogaus prievartautoju, o savęs nelaikau prievartos auka. Net ir tada, nors jaučiausi išniekinta, nelaikiau savęs prievartos auka. Nelaikau savęs auka ir dabar, žvelgdama iš retrospektyvos. Dalinuosi šia istorija todėl, kad ji man paliko gilių emocinių randų ir manau, kad ji kelia labai teisėtą klausimą, kurio daugybė žmonių – ir vyrų, ir moterų – niekada neturėtų sau užduoti. Ir po daug metų, patekusi į panašią situaciją su kitu vyriškiu, atgavau savo balsą ir pasakiau „Ne“. Jis daug kartų bandė mane paliesti, įtikinti mane, įkalbėti, bet šį antrąjį kartą aš jau buvau stipresnė ir daug geriau žinanti, ko noriu ir ko nenoriu. Taip pat supratau, kad jei vyras nesupranta mano „ne“, su juo neverta turėti tolesnių reikalų, nepaisant to, kaip jis man patinka).
Anksčiau esu rašiusi apie seksualinės prievartos kultūrą. Apie tai, kad vyrai jaučiasi turintys teisę į moters kūną. Manau, kad ši situacija – kurią ką tik aprašiau – iliustruoja šias dvi epidemijas. Jis jautėsi turintis teisę į mano kūną. Kai užkišo ranką man už kelnių – aš buvau apsirengusi, ne nuoga – ji nė akimirką nesudvejojo ir nesusimąstė, kad gal aš nenoriu nieko daugiau nei bučinių. Jis niekada nesuteikė man progos pasakyti „ne“. Jis niekada to neklausė. Jis manė, kad to, ko nori jis, noriu ir aš.
Ir tai yra didžiausia mūsų visuomenės yda. Ši prezumpcija. Ar tai, kad aš sutikau pernakvoti pas savo anuometinį „vaikiną“, reiškia, kad aš pati prisiprašiau? Ne. O gal tai, kad pati jį bučiavau, reiškia, kad pati prisiprašiau? Ne. Ar man reikėjo sakyti „ne“? Taip. Neabejotinai.
Tačiau man koją pakišo baimė – baimė dėl daugelio dalykų. Nežinojau, kaip pasakyti „ne“.
Net nežinojau, ar turiu teisę sakyti „ne“, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Paklauskite moterų, kiek kartų jos yra dariusios kažką – bet ką – nes pernelyg bijojo vyro, kad pasakytų „ne“. Ir tada pamatysite, ar aš viena tokia „kvaila“. Iš baimės žmonės pridaro beprotiškų dalykų, net „padoriose“, „saugiose“ situacijose.
Kiti, perskaitę mano istoriją, gali sakyti, kad aš negaliu nieko kaltinti (aiškiai sakau – dar kartą – ir nemėginu. Nieko nekaltinu nei nesąžiningumu, nei seksualine prievarta), nes nepasakiau „ne“.
Kaip ten bebūtų, manau, kad tokie debatai yra beprasmiai: jokio skirtumo, ar manote, kad tai galima laikyti išžaginimu ar seksualine prievarta, ar manote, kad tai tiesiog „patetiška moteris, kaltinanti vyrą seksualine prievarta tik todėl, kad buvo per silpna pasakyti „ne“.
Svarbiausias dalykas yra toks: niekam niekada nereikėtų abejoti ar klausti savęs, ar aš tikrai patyriau seksualinę prievartą.
Jei vieni kitus labiau gerbtume, stengtumėmės sunaikinti smurtavimo kultūrą ir mitus, kurie supa seksualinę prievartą, tikėtina, kad mažiau žmonių atsidurtų panašioje situacijoje, kurioje atsidūriau aš ir kurioje atsiduria daugybė kitų moterų, dažnai su daug liūdnesnėmis pasekmėmis.
Tikėtina, kad daugiau žmonių jaustųsi pasitikintys savimi ir sugebėtų pasakyti „ne“. Tikėtina, kad mažiau žmonių atsidurtų tokioje situacijoje, kurioje turėtų savęs klausti: „Ar tai buvo seksualinė prievarta?“
O ar jūs esate sau uždavę tokį klausimą?..