Nusiteikusieji nusidėti greičiausiai neturėtų manyti, jog yra laimės kūdikiai ir apdovanoti talentu likti nesugauti. Kaip teigia statistika, 90 proc. neištikimybės atvejų vis tiek išaiškėja - partneris sužino apie mylimo žmogaus nuodėmingą žygį (ar nuodėmingus žygius). Kaip sakant, velykų kelnėse nepaslėpsi.
Todėl nereikia manyti, jog priklausote tai 10 proc. laimingųjų, kurie sugebės meistriškai užmaskuoti savo paklydimą. Ta pati statistika rodo, kad neištikimybės faktas išskiria trečdalį porų. Ar galima išgyventi šitą košmarą ir kaip išsaugoti santykius?
Žinią apie mylimojo išdavystę galima prilyginti dideliam stresui ir skausmui. Psichologai įvardija penkias sukelto skausmo stadijas. Tai taikoma ne tik ligoniams, susirgusiems sunkia liga, bet ir žmonėms, kurie susiduria su sunkumais darbe ar šeiminiame gyvenime.
1 stadija. Neigimas
Jūs dar iki galo nesuvokiate, kas nutiko ir netgi netikite tuo. Sužinojęs diagnozę apie sunkią ligą žmogus greičiausiai norės pakartotinių tyrimų, kad įsitikintų, jog gydytojai nesuklydo.
Išdavystės atveju jokių papildomų faktų nereikia: sutuoktinis spiriamas pats prisipažino arba jūs turite ganėtinai faktų (intuiciją - taip pat), kad galėtumėte jį apkaltinti neištikimybe. Taigi jūsų įtarimai, gavę patvirtinimą, šią neigimo stadiją išgyvena labai trumpai - iškart smegenys persijungia į antrą stadiją.
2 stadija. Pyktis
Nerealus naikinantis pyktis ir neapykanta. Tuo metu atrodo, kad jūs niekada nesugebėsite vyrui atleisti. Netgi to nenorite! Jūs tik norite kuo greičiau užbaigti šitą spektaklį, vadinamą santuoka, ir nešti skyrybų dokumentus. Dar gali apimti noras keršyti meilužei arba dingti kuo toliau - išvykti į kokią kelionę ir kuo greičiau!
Tačiau psichologai pataria labiau save kontroliuoti. Žinoma, neapykantos jausmo nereikia užgniaužti - kaip tik atvirkščiai, jį turite parodyti: rėkite, keikitės, rašykite piktus laiškus - vyrui, meilužei (tačiau jų nesiųsti ir niekam neduoti skaityti). Jeigu nepadeda, eikite į sporto salę ir gerai apkumščiuokite kriaušę (galite įsivaizduoti ir savo vyrą. Sako, padeda).
3 stadija. Kaltė
Pasiekusios šią stadiją, tarsi pradedate žiūrėti į santuoką iš šono ir pastebite tik tai, ko nepadarėte: „O jeigu aš būčiau lovoje buvusi aistringesnė...". „Galėjau mažiau jam priekaištauti ir bambėti...", „Jeigu būtume susilaukę antro vaiko...".
Liaukitės save plakusios ir nebesvarstykite, "kas būtų, jeigu būtų"! Jokiu būdu nelyginkite savęs su kita moterimi - nei jūs geresnė, nei ji blogesnė (ir atvirkščiai). Taip, nėra lengva, bet nebegalvokite apie ją, - ji to neverta. Labiau rūpinkitės savimi, neeikvodamos nei energijos, nei laiko.
Nesikapstykite praeityje, ieškodamos ten klaidų. Kas atsitiko - jau atsitiko. Dabar svarbesnis klausimas ne „Kas kaltas", o „Ką daryti?".
4 stadija. Depresija
Ūūūūū... Gūduma. Norisi tik gulėti lovoje, bukai spoksoti į lubas, tyliai braukti veidu srūvančius ašarų upelius ir niekur neiti. Galvoje sukasi minčių karuselė: kaip jis taip galėjo, gyvenimas subyrėjo į šipulius, nieko nuostabaus mano gyvenime jau nebenutiks...
Visiškai įmanoma, kad ši stadija gali eiti lygiagrečiai su prieš tai aprašytąja - kaltės jausmu ir praeities analize. Tačiau svarbiausia neleisti sau nugrimzti į šitą pavojingą būseną.
Savaime suprantama, kad jūs dabar nieko nenorite. Geriausias vaistas - daryti įprastu rutininius darbus: kava, pusryčiai, darbas, pietūs, namai, kambarių tvarkymas, televizorius... Paguodos mantra: laikas - geriausias gydytojas. Žinokite, jog ta būsena, kuria dabar esate persisunkusi, irgi praeis. Dar nebuvo, kad nepraeitų. Tik neleiskite apatijai jūsų užliūliuoti. Jei bičiulės trauks jus iš to liūno, atsiduokite. Taip greičiau jūsų skausmas pereis į kitą stadiją. Kad geriau pasijustumėte, sportuokite.
5 stadijas. Susitaikymas, priėmimas
Sunkiai, sunkiai, bet įmanoma pasiekti ir šitą lygį. Tai dažnai susiję su sprendimu. Paprastai palengvėja, kai ateina atsakymas, ką jums daryti: atleisti, susitaikyti ir gyventi toliau ar vis dėlto skirtis.
Kaip sakoma, „kol gali atleisti, tol myli". Bet jūsų sprendimas gali būti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Svarbiausia, kad būtumėte nuoširdi ir savęs neapgaudinėtumėte. Visiškai tikėtina, kad jums gali tekti nutraukti santuoką, kad vėl susigrąžintumėte harmoniją į savo gyvenimą ir atrastumėte pusiausvyrą. Juk neištikimybė - ne vien fizinis aktas. Ji pakirto jūsų pasitikėjimą vyru, sujudino pamatines vertybes. Tačiau net ir po tokios atominės bombos išsaugoti santykius ir santuoką įmanoma, tik, jeigu, žinoma, to nori ABU partneriai. Tai pareikalaus iš abiejų labai daug laiko, kantrybės, noro ir pastangų.
Yra porų, kurias neištikimybės faktas dar labiau sustiprina, atsiranda tarsi antras kvėpavimas, abu būna atviresni, nuoširdesni, mieliau kalba apie savo jausmus, abejones, baimes. Tas emocinis laukas, kurį abu sukuria, porą itin suartina. Neištikimybė būna tik sukrėtimas, parodantis, jog kažkas santykiuose ne taip, kaip katalizatorius, paskatinantis vyrą ir moterį atsiverti, perkelti santykius į naują - kokybiškesnį - lygmenį. Skamba paradoksaliai, tačiau neištikimybė gali būti kaip vaistas sergančiai šeimai.
Žinoma, sugebėjimas išgyventi neištikimybės skausmą ir judėti pirmyn labai priklausys nuo jūsų vyro. Kas jam buvo meilužė: atsitiktinis seksas ar poreikis? Pagaliau, gali kirbėti mintis: jeigu jau kartą išdavė, tai kaip galiu būti tikra, kad nepasuks į kairę vėl kada nors? Ir čia viskas priklauso nuo jūsų: kokie santykiai su vyru? Kas jis jums: draugas, mūras (su juo saugu) ar brangus žmogus, su kuriuo norite praleisti visą gyvenimą?
Štai keli patarimai, kurie padės, jei jūsų santuoką ištiktų krizė:
- Neįtraukite į neištikimybės dramą vaikų, tėvų ir draugų. Šis reikalas - tik jūsų dviejų.
- Gal ir banalu, bet išklokite viską ant popieriaus. Absoliučiai viską. Ant vieno lapo - tai, ką jaučiate jūs, ant kito - ką norite pasakyti savo vyrui, ant trečio - ką norite pasakyti meilužei. Viską perskaitykite ir sudeginkite. Jei jausite, kad dar reikia tokios terapijos, pakartokite. Šie veiksmai padeda labai gerai surikiuoti mintis. Atminkite - tai darote dėl savęs, savo sveikatos ir vidinės ramybės.
- Nekeršykite nei meilužei, nei savo vyrui. Kerštas - pats destruktyviausias veiksmas. Pakenksite tiktai sau. Geriau susitelkite į savo mintis, įvertinkite, kas nutiko, kaip į visai tai žiūrite.
- Lengvi raminamieji šioje situacijoje jums nepakenktų. Valerijono lašai visuomet gali būti rankinėje.
- Prisiminkite, kad tai - ne pasaulio pabaiga, ne pats blogiausias scenarijus, kuris galėjo ištikti jūsų santuoką. Juk išeitys visuomet yra kelios.
- Svarbiausia suprasti: kad iš tikrųjų išgyventumėte ir pergyventumėte vyro išdavystę, reikia sugebėti atleisti ir pamiršti praeitį. Net jei tokie dalykai sunkiai pasimiršta, geriau paleisti praeitį. Abiem. Jei vyras norės atkurti pasitikėjimą juo, o jūs, progai pasitaikius, prikaišiosite praeities klaidas, nieko gero nebus. Vyras stengiasi, taigi turite stengtis ir jūs.
Bet jeigu vis dėlto jaučiate, kad tas mėginimas yra dirbtinis, manote, kad šiuo vyru pasitikėti nebegalėsite, tuomet geriau suteikti sau ir jam dar vieną galimybę sukurti patvarų ryšį, bet jau su kitu žmogumi.
Tik nesigraudinkite - viską, ką jums buvo lemta išgyventi su tuo žmogumi, jau patyrėte. Metas naujam puslapiui. Jūsų gyvenimo istorija rašoma toliau, niekas nenutrūksta, tik pereinate prie kito skyriaus ir naujų veikėjų.