Negelbėkite savo vedusių ir didžiai besikankinančių draugų, kol jie patys neprašo. Ir net jeigu prašo, pamąstykite, ar verta vargti dėl laivo, kurio kapitonas nieko nepaisydamas išplaukė į jūrą kiauru dugnu, raižė svetimus vandenis, o užklupus patruliams kibirais semia plūstantį į triumus vandenį ir kaip pakvaišęs siunčia žinutes šaukdamas, kad jis nieko blogo nepadarė?
Pasitaiko, kad susituokusį vyrą jo draugai, su kuriais anksčiau būdavo geriamas alus, be saiko stebimos įvairiausios rungtynės, rengiamos kompiuterinių žaidimų, žvejybos, draskymosi automobiliais, dviračiais, motociklais sesijos, ūžiama per barus ir greito maisto likučiais nužymėtą gyvenimą, visiškai ir negrįžtamai praranda. Toji visai miela mergina, kurią patys nuoširdžiausiai sveikino būdami pabroliais, tampa nuoboda, valdove be humoro jausmo. Iš pradžių niekas pernelyg neįtaria klastos: pasitaiko bendrų vakarėlių, vis dar, kaip ir anksčiau, einama stebėti varžybų. Bet po truputį išskirtinai vyriškoms pramogoms atsiranda kliūčių, kol vieną dieną į santuoką įsikinkęs vyras pradeda mykti: negaliu, neisiu, mudu su žmona ketiname tą ir aną. Koks nors labiau palaužtas gali prisipažinti: manęs ne(iš)leidžia. Ir tada jau viskas - skelbiamas pavojus, draugai galanda ginklus supratę, kad naivusis jaunikis kadaise padarė baisiausią klaidą ir dabar prašosi gelbėjamas.
Ir kaip jie anksčiau nepastebėjo, kaip neįspėjo!
Vis dėlto gelbėjimo procesas dažniausiai visiškai nereikalingas. Netgi gali būti žalingas.
Neseniai draugė, santuokoje gyvenanti jau keletą metų ir pradėjusi nerimauti dėl vyro polinkio per kiekvieną susiėjimą neapsieiti be alkoholio, nusprendė surengti blaivų gimtadienį. Sukvietė draugus, parūpino vaišių ir pramogų. Idėją nevartoti alkoholio palankiai sutiko tiek draugai, tiek vyras.
- Iš pradžių buvo šaunu, bet paskui visi pradėjo traukti jį per dantį, kad nė lašo negeria. Iš kažkur atsirado alaus. Juokavo, kad vyras - po mano padu, dėl to jam nebeleidžiama smagiai gyventi. Nors jis ištvėrė, visi susipykome - su jo draugais, paskui vienas su kitu. Mus palaikė tik viena pora, - krimtosi draugė, patyrusi vieną iš baisiausių gimtadienių.
Vyrui, bandančiam atsikratyti įpročio švęsti maukiant ką nors su laipsniais, tenka aiškintis draugams, vis tiek manantiems, kad viskas - tik dėl žmonos teroro, ir tai pačiai žmonai, šnypščiančiai, jog draugai jį veda iš kelio. O dabar įsivaizduokite, kaip draugams mėsėdžiams aiškinasi susižadėjęs ir vegetaru tapęs būsimas jaunikis - daugeliu atvejų šie iškart nusprendžia, kad gelbės „paklydėlį" kaip tik išgali!
O dar būna klasės draugų susitikimai, kuriuose koks nors perspektyvus literatūrologas ar Anglijos statybų viltis, ar verslininkas blizgiu kostiumu primena: štai, mūsų Žvėris visai nebe toks, toks nuobodžiai susituokęs, rimtas, kur dingo jo polėkis, nebeliko žmogaus! Ir tam žmogui tenka įrodinėti, kad dar turi parako, o paskui - raudonuoti skaitant policijos suvestines.
- Visi žmonės kaip žmonės, pasėdėjo, išgėrėm, pakalbėjom. O jis - pas vaikus, pas žmoną. Nepatinka man taip, - kartą guodėsi vienas pažįstamas, nusivylęs, kad buvęs geriausiais klasės draugas jau nebe toks kaip anksčiau, pražuvo naktinėjimai iki paryčių, lakstymai nuogiems aplink laužą sodyboje ir kitos linksmybės.
Buvo pasiryžęs imtis žygių, nes „merga jį spaudžia", net išdygdavo prie draugo namų durų neįspėjęs su šašlykų ir alkoholio pilna bagažine, bet draugystė gerokai pravėso. Nuolatinių švenčių dalyvis paprasčiausiai panoro ramybės.
Ne, susituokusių vyrų gelbėjimas - jų pačių reikalas. Tai tapo akivaizdu viename vakarėlyje, kuriame pasirodė rūkyti mesti bandantis vyras su žmona. Vos jiems užsiminus apie tokį bandymą, draugai nusiviliojo jaunąjį sutuoktinį į balkoną ir dosniai privaišino cigaretėmis. Žmona pyktelėjo: toks elgesys vaikiškas.
- Negadink žmogui malonumo, negi jam nieko nebegalima? - juokėsi draugai, nuoširdžiai įtikėję, kad vaduoja vyrą iš draudimų žabangų.
Vis dėlto dar turėjo praeiti ne vienas vakarėlis, kol suprato: verčiau netrukdyti minti sveikesnio gyvenimo takelio, nes draugas pats jį pasirinko. Kaip ir žmoną. Tik niekaip neturėjo drąsos to pripažinti.
Gelbėjamo susituokusio vyro draugai taip pat gal ne visada turi drąsos pripažinti, kad jo gyvenimas keičiasi, kad vietoje senųjų ritualų ir įpročių atsiranda naujų. O jei dar pasipila vaikai, tai kasdienybė gali ir visai apsiversti aukštyn kojomis.
Tokiu atveju ne itin malonu stebėti, kaip atsakingas šeimos tėvas pareigingai aukoja savaitgalius baliukams su draugais, plėšydamasis tarp noro sukalti sūnui smėlio dėžę ir būtinybės nepasirodyti tiems vaikinams šeimyninio gyvenimo prislėgta medūza. Kaip demonstratyviai atmeta žmonos skambučius tuo metu, kai linksminasi, o vėliau - žinoma, paslapčia nuo draugų - pradeda atsiprašymų ir gėlių dovanojimo kryžiaus kelią. Kaip skaldo lėkštus anekdotus apie futbolo varžybų žiūrėti neleidžiančias sutuoktines, nors išties nė neturi savo mėgstamos komandos, guodžiasi, kad dabar jau nebegali ištrūkti plaukti su baidarėmis, nors praeitą savaitę patys siūlė žmonoms „ramiai pasideginti Turkijoje".
Negelbėkite vedusių vyrų, nes jie dar gali patikėti, kad tikrai yra verti geresnio gyvenimo, apleisti dėl jo žmonas ir vaikus, o vėliau, kai juos „išgelbėję" draugai patys sukurs šeimas ir nurims, suprasti likę išduoti. Nes iš tiesų tas „geresnis" gyvenimas vargu ar egzistuoja - jis dažniausiai toks, kokį patys susikuriame. Ir patys esame sau gelbėtojai.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (30)