Klausimas žymiai rimtesnis nei vyro ėjimas į kairę. Nes mes vis dar mąstome stereotipiškai ir stengiamės pateisinti - taigi vyrams poligamija įaugusi į kraują, jiems reikia išbarstyti kuo daugiau sėklos, jų instinktai liepia apvaisinti kuo daugiau moterų
Suprasčiau, jei būtų karo metai. Bet dabar - ne išlikimo klausimas (nesvarbu, kad pasitaiko žiniuonių, teigiančių, jog mūsų tauta per porą šimtmečių išnyks). Niekas nekariauja, vyrai nebegrįžta į urvus, kad padrėbtų mėsgalį tam, kad moteris pagamintų vakarienę. Net jei dar taip standartiškai mąstome, turime pripažinti, kad sąlygos pasikeitė, o su jomis - elgesys bei reiškinių vertinimas.
Mums patogu taip primityviai mąstyti, nes tada galima įsivaizduoti, kaip viską puikiai surikiuojame į lentynėlės: moteris kantriai kursto židinį, vyras neša gėrybes namo ir dar pakeliui savo vyriška galia apdalija kitas moteris. Žmona taikstosi su tokiu gyvenimu, „nes visi vyrai vienodi", „nėra šeimų, kurios nugyveno 20 metų, ir nė vienas nenuėjo į kairę, „nei aš pirma, nei paskutinė, kurią išdavė". Skaudu, bet taikstosi. Nors dar pernai mokslininkai įrodė, kad jokios polinkio į poligamiją vyro genuose nėra. Taigi, šis jų žygių pateisinimas kaip ir atkrenta, ar ne?
Kodėl vyras eina į kairę?
Manyčiau, dėl daugelio priežasčių: trokšta įvairovės; nori įsitikinti, ar vis dar yra puikus meilužis „platesniame kontekste"; bėga nuo rutinos - romanas būna puiki oazė, užuovėja nuo buities rūpesčių ir problemų darbe (kaip prasiblaškymo forma); žaidžia su moterimis, tikrindamas jų teiginius apie ištikimybę - nejaugi visos jau tokios nekaltos?; mezga „romanus iš inercijos" - jei žmona nepagavo, tai galima taip toliau gyventi; renka moterų, su kuriomis permiegojo, skaičių, kad tik patvirtintų savo teiginį „visos jos kekšės" ir toliau ciniškai vertintų moterų giminę; nori būti suprastas ir mylimas nors momentiškai, nes šeimoje reikalingas ir mylimas nebesijaučia; žmona niekada nepasiūlys tai, ką gali meilužė; iš žmonos girdi tik priekaištus, tai atšaldo jausmus, vyras jaučiasi, kad tik reikalingas kaip dulkių siurblys ar bankomatas, todėl nori bent nuošalėje pasimėgauti gyvenimu ir susikurti iliuziją, kad dar egzistuoja malonumai ir už šeimos ribų.
Taigi priežastys gali būti įvairiausios. Tačiau moterims ekonomiškai savarankiškėjant, vyras taip užtikrintai nebegali diktuoti savo sąlygų. Savimi pasitikinčio patino, kurio rankoje - visi ekonominiai svertai, primetimas „Ir kur tu, mieloji, dingsi žiemą basa?" nebetenka prasmės, kai šeimoje moteris yra lygiavertė partnerė, o kartais - ir daugiau uždirbanti. Vadinasi, porą laiko kažkokie kitokie svertai, jiems abiem paranku išsaugoti santuoką bei... eiti į kairę (nors tai santuokos įžadams ir prieštarauja).
Dėl vyrų, regis, jau išsiaiškinome, kodėl jie eina į kairę. Jei žmona išmintingai moka pakreipti šeimines situacijas ir krizes, viską įmanoma išsaugoti. Bet šiais laikais emancipacija, kaip kobra, iškėlusi galvą nuodingai šnypščia: O kam? Ar verta?
Vyras vaidina tobulą sutuoktinį ir iškart pamiršta nuodėmingus žygius, kai tik išsiskiria su meiluže, tai gal ir aš galiu? Kuo aš prastesnė? Mane apgaudinėja, o aš, kvaiša, vaizduoju auką? Ir vien dėl savo įsitikinimų, kurie, pasirodo, labai trapūs?
Štai tokių ir kitokių paskatų vedina moteris pasėja savo galvoje neištikimybės daigą. Net jei sprendimas prieštarauja jos vertybėms, ji gali ryžtis neištikimybės aktui. Ir toks moters poelgis prilygsta atominės bombos sporgimui. Moteris turi (dažniausiai prisiima pati) daugiau įsipateigojimų šeimoje - ūkis, vaikai, namai ir pan., todėl jos romanas gali labiau nei vyro nuodėmės išklibinti šeimos mūro pamatus.
Kokios dažniausios moterų neištikimybės priežastys?
1. Vyro neištikimybė. Jei moteris sužino, nujaučia arba įtaria apie vyro romaną, jai neabejotinai skauda. Įžeista jos savigarba, jos pasitikėjimas vyru suniokotas, visas gyvenimas sutryptas. Nuskausminamieji - kerštas. Moteris gali ryžtis užmegzti romaną, kad atkeršytų vyrui už sutryptus jausmus.
Pasekmės. Jei moteris atsikeršija ir pasijaučia geriau, santuokai tai gali išeiti į naudą. Moteris atgauna pasitikėjimą savimi, vyras netgi gali įsimylėti iš naujo žmoną, matydamas, kad kažkokiam kitam JO moters prireikė. Savininkiškumo jausmas ir supurtymas gali įžiebti naują santykių atskaitos tašką. Jei pripažįstama santuokos krizė ir išlieka noras abiem partneriams likti drauge, kurti santykius kitaip, išsaugoti santuoką įmanoma.
Bet viskas priklauo nuo vyro. Labai tikėtina, kad jei vyras sužinos apie žmonos romaną ir motyvą (kerštas), jausis pažemintas. Vyras savo romaną laiko „proto aptemimu", kai valdo instinktai, o ne jausmai, kai tiesiog „sperma užlieja smegenis" ir pasielgei, nes „negalėjai mąstyti" (man tai juokinga, nes, atsiprašant, kišdamas savo daiktą į kitą moterį, juk tikrai suvoki, kad čia ne tavo žmona ir visuomet gali pasakyti NE. Visuomet, net jei rizikuotum apsikvailinti! Nes mes, moterys, nelabai suvokiame, kaip galima išjungti protą ir leisti vadovauti instinktams. Kažkaip norime tikėti žmogaus valingumu ir gebėjimu atsispirti pagundoms... Štai tokia vyro tvirtybe mes žavimės).
Todėl išskaičiuotą, suplanuotą moters žygį vyras vertins vienareikšmiai - jo tikrai nepalaimins. Kas kita būtų, jei moteris įsimylėtų. Tada tikimybė atleisti jai išlieka. Žinoma, tuo atveju, jei abu nusprendžia išsaugoti santuoką. Tačiau, kad ir kaip graudu būtų konstatuoti faktą, tačiau vyro ilgamečiai romanai tiek žalos nepadaro kaip moters vienkartinis nuotykis. Vyro siautėjimui nėra ribų! Nors pats apgaudinėjo žmoną, jam sunku patikėti, kaip jį, tokį vyrą, kurį žmona tvirtino mylinti, iškeitė į kitą. Sunkiai pakeliamas faktas vyro savimeilei.
2. Vyras - prastas meilužis. Jei vyras nejautrus, neatliepia moters norų, nors pora mylisi ir statistiškai normaliai (1-2 kartus per savaitę), moteriai gali kilti minčių apie meilužį. Nors vyras ir sako: „Ko tu nori? Ko tau dar reikia? Pinigus uždirbu, negeriu, po barus nesitrankau, su mergom nesiduodu... Tau sekso trūksta, nesuprantu? Jo irgi yra!". Toks vyras - nuobodi, pilka, teisinga asmenybė, geras tėvas ir šeimos vyras, bet nieko beveik nenutuokiantis apie moters poreikius.
Pasekmės. Išties su tokiu gerai - išsimiegi bent. Bet mes, moterys, norim tiesiog būti pamylėtos laukiniai bent retkarčiais, norime savo gyvenime aistros, jausmų uragano, polėkio. Su ištraukytom sagom, sudaužytom taurėm. Nurašysim tai į aistros nuostolius.
Nuobodžiai, reguliariai ir prieš miegą - tai žudo pojūčių aštrumą. Tokie audringi greitaukai sujudina vėl jausmų valtelę, ją įsiūbuoja.
3. Vyras - varguolis tinginys. Štai čia yra, turbūt, kaip latvis pasakytų, vyrs baisuoklis, absoliuti nelaimė moteriai. Tas, kuris tik gainioja žmoną dirbti darbų, o pats niekuo neprisideda. Žmona skalbia, verda valgį, lygina, siurbia, o vyras kuo ramiausiai vaizduoja lovos užtiesalą.
Pasekmės. Jei moteris susipažins su vyru, kuris pradės rodyti dėmesį ir nors truputį ja pasirūpins, yra didelis pavojus, kad moters įkris į tuos santykius. Ar įmanoma išsaugoti santuoką? Jei sutuoktinis bus užsispyręs stuobrys, manys, kad yra idealus ir nesiruoš keisti savo elgesio, tai pavojus, kad žmona jį paliks, smarkiai išauga...
4. Moteris įsimylėjo... Tai viena pavojingiausių priežasčių. Kodėl? Nes įsimylėjusi moteris nieko nesiklausys, jos neįtikins jokie argumentai, nes ji elgsis taip, kaip jai atrodys teisinga.
Pasekmės. Vyrui, norinčiam išsaugoti santuoką, iki žmonos minčių ir sielos bus sunku prasibrauti. Nebent jis turėtų kantrybės ir meilės laukti, kada „tas bizas jai praeis". Bet šiais laikais visi labai gerbia savo laiką, nedaugelis pasiryžta laukti...
5. Moteris praregėjo. Tarkim, ji ištekėjo nepatyrusi, vyro grubumas ir despotiškas elgesys ją atšaldė, atitolino nuo sutuoktinio. Tokia moteris - puikus grobis kitiems vyrams. Ją labai lengva palenkti ir įtikinti, kad šeimoje ji taip ir nugyvens pragarišką gyvenimą. Ji rūpinasi vaikais, velka santuokinį jungą, bet pradeda matyti kitokią buvimo galimybę. Vyrais ja žavisi, rodo dėmesį, ji pražysta... ir savo atsinaujinimo priežastimi mato nebe tironą namuose.
Pasekmės. Noras išlaisvėti ir gyventi kitaip gali pastumėti moterį pulti į kito vyro glėbį. Praktiškai tokia moteris nelabai skiriasi nuo įsimylėjusios: ją sunku įtikinti likti šeimoje, ji bet kokia kaina nori permainų, pradėti gyvenimą iš naujo. Net jei vyras pasitelkia vaikus, priekaištauja žmonai, kad ji egoistė, savimyla, neatsakinga moteris, santuoką ji gali nutraukti.
6. Iš nuobodulio. Turtingų vyrų žmonos gyvena auksiniam narvelyje, naudojasi gėriu ir neina į kairę? Eina, jei santuoka - sandėris. Tai madingai vadinama liberaliu požiūriu, asmens laisvės nevaržymu. Vyras amžinai darbe, išvykose, golfo aikštyne, o namuose su žmona prasilenkiama vėlai vakare, atnaujinant dienos įvykius.
Pasekmės. Jei žmona neturi užsiėmimo, jei yra tik namų puošmena, tai labai realu, kad užmegs romaną. Gali įsitaisyti meilužį net ir turėdama užsiėmimą. Nes "vyro amžinai nėra namuose". Čia tik bukas pasiteisinimas, nes vyro buvimas namie visai netvirtina ryšio. Pavyzdžiui, vyras (varguolis tinginys) savo buvimu gali erzinti labiau ir būti moters prastos nuotaikos priežastis. Guli gyvas priekaištas ir nieko nedaro!
Paukštytė auksiniame narvelyje gali labai lengvai užsimerkti ir nematyti vyro žygių į kairę - palaidą gyvenimą kompensuoja jo socialinė padėtis. Turtingo vyro žmona (jei santuoka buvo iš išskaičiavimo) moralines žaizdas užglaistys mostele - "Ištikimybė neegzistuoja. Ai, nors pagyvensiu gerai". Naudojasi turtais, o jei sugeba gudriai laviruoti, tai ir meilužį įsitaiso.
Kaip elgtis vyrui?
Jei moteris įstatė ragus, vyrui tai turėtų būti signalas - santykiuose tikrai ne viskas gerai. Neištikimybė tik pasekmė, vadinasi, jau iki jos buvo dėliojamos neteisingos kaladėlės ir kažkurioj vietoj šeiminiai bėgiai nukrypo nuo pasirinkto kurso.
Jei vyras bandys įkyriai, liguistai susigražinti žmoną, gali sulaukti priešingo efekto. Kos „bizas galvoj", erzins bet kokios vyro pastangos. Jei visiškai jis neorys dėmesio, moteris dar tvirčiaus nuspręs, kad ji apsielgė teisingai ir vyras tikrai jos nemyli („nė piršto nepajudino dėl manęs"). Jos savimeilė bus įžeista, kad leidžia taip lengvai jai išeiti, net jei ji pati ir nusprendė tai padaryti.
Vyras turėtų pasakyti, kad moteris turi apsispręsti, kad santuokai iškilo pavojus, kad jo meilė nenumirė, jis įskaudintas, bet priims bet kokią žinią. Jis myli ir gerbia savo moterį - juk vedė ją.
Bet ar rasi daug išmintingų vyrų? Jie įpratę, kad jų nuodėmes moteris atleistų, o štai patys atlaidūs nėra. Bent jau dauguma...
Todėl moteris, prieš užmegzdama romaną, turi žinoti, kad rizikuoja ne pamokyti vyrą, ne atkeršyti - ji rizikuoja santuoka. Dažnai tas kerštas vyrui, noras kažką įrodyti bumerangu grįžtai jai... Skaudžiu smūgiu, kuris ne tik supurto santykius, bet ir juos sugriauna.
Nekaltinu moterų nei vyrų. Neištikimybė retais atvejais santuokai išeina su pliuso ženklu. Tai rodiklis, kad ryšys trūkinėja. O ką daryti, kiekvienas sprendžia, atsiremdamas į savo vertybes.