Daugiau informacijos apie konkursą rasite ČIA.
***
Mane mušė už tai, kad „neduodu“... bet buvau išgelbėta
Pirmas klausimas, kodėl rašau jums?
Aš nenoriu parodyti kokia vargšelė „Nastia“ esu. Ne. Kaip tik dabar žiūrėdama į praeitį galiu tvirtai pasakyti, aš esu stipri... turiu labai daug ryžto ir stiprybės savyje.
Dėl to ir rašau, nes noriu papasakoti garsiai, kad kitos merginos galėtų pasinaudoti mano patirtimi ir nepadarytų tokių pačių klaidų.
Istorija prasideda vieną saulėtą vasaros dieną. Kaip visada penktadienį darbe stengiuosi apsimėtyti paskutinius darbus, saulė šviečia pro langą o galvoje tik savaitgaliniai rūpesčiai. Ir staiga paskambina mama. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Ji praneša, kad tėvelis žuvo auto avarijoje. Tai buvo juodžiausios 4 dienos mano gyvenime, atrodė kad iš manęs išlupo širdutę ir ją sutraiškė. Labai sunkiai atsigaudinėjau po tėvelio mirties, sunku buvo eiti pirmuosius žingsnius, bet praėjus porai savaičių sutikau JĮ.
Nebuvo jis simpatiškas, nebuvo jis turtingas ar išsilavinęs, bet jis tuo metu buvo, kai man reikėjo žmogaus šalia. Jis padėjo man atsistoti, ir vėl eiti į priekį. Nebuvau jo įsimylėjusi, bet jaučiau prieraišumą gal dėl to, kad tuo metu buvau labai pažeidžiama, o jis tiesiog mokėjo mane paguosti.
Praėjus kelioms dienoms primygtinai jo prašoma persikėliau pas jį, nors mama stojosi piestu ir aiškino, kad jis man netinkamas ir ką tu dukrele darai, bet kaip įprasta mamos nepaklausiau. Persikrausčiau pas jį. Jis turėjo savo būstą, niekur nedirbo, man buvo labai gera, nes jis visada buvo šalia manęs. Grįžtu iš darbo - ne viena, darbe - ne viena, nebuvo kada mąstyti apie tai ko neturiu ir ką praradau.
Taip jis nebuvo tobulas, turėjo kelis žalingus įpročius su kuriais galvojau, kad galiu susitaikyti. Bet pasirodo taip tik atrodė... Jis ne tik nedirbo, bet ir buvo užkietėjęs lošėjas, pajamų jokių, butą išlaikyti reikėjo, valgyti reikėjo, apsirengti reikėjo... Nepastebėjau, kaip iš gražios elegantiškos ir visada pasitempusios merginos tapau švelniai pasakius „bomžele“. Tie patys drabužiai nudriskę, nieko naujo nenusipirkdavau, pas kirpėja neidavau, nes nebuvo už ką, mano visa menkutė alga (kuri buvo tikrai nemenka, kol gyvenau pas mamą) sueidavo mokesčiams už jo butą, jo lošimus, mūsų maistą. Po kurio laiko pasijutau išnaudojama. Jau buvau kelias greitąsias paskolas paėmusi, kad galėčiau grąžinti jo skolas kitiems lošėjams.
Per metus laiko pradingo viskas ką turėjau: gražų ir nerūpestingą jaunos merginos gyvenimą, draugus, gimines ir artimiausius žmones. Praradau daug pinigų ir nusiritau labai žemai.
Matyt kažkam ten viršuje nepatiko, kad papuoliau į tokį gyvenimą, kažkas apšvietė mane. Vieną dieną grįžau namo ir norėjau parodyti, kad nesu vien tik piniginė ir namų tvarkytoja... Bet mano žodžiai tikrai nepatiko... Teko pora savaičių pabūti namie su nedarbingumo lapeliu, nes gavau į kailį taip, kad buvo gėda darbe pasirodyti.
Ir nuo to prasidėjo... gaudavau už smulkmeną: už neišplautus džinsus, už neišplautus indus, už neišsiurbliuotą kambarį, už tai, kad „neduodu“, už bet ką...
Jūs net neįsivaizduojate, kaip buvo gėda grįžti pas mamą. Labiausiai bijojau tų žodžių: „o ką aš tau dukryte sakiau, matai kas nutiko dabar“, todėl ir kenčiau, kenčiau ir niekam nesakiau. Naktį išsmukdavau iš lovos į vonia ir verkdavau, verkdavau iki užtinimo. Buvau ne tik įskaudinta, psichologiškai, dvasiškai bet ir fiziškai palaužta. Jus net neįsivaizduojate, koks tai jausmas. Aš nesu iš žemiausio visuomenės sluoksnio, mano tėvai pasiturintys, nemenkas pajamas gaunantys žmonės, kurie mane auklėjo ir ruošė ne tokiam gyvenimui. Esu išsilavinusi, turiu gerą darbą ir tikrai savigarba neleidžia garsiai pasakyti, kad gyvenu tokį gyvenimą. Mintyse vis sukosi mintys kaip galėčiau nuo jo pabėgti...
Ir prasidėjo mano naujas gyvenimo etapas. Matyt tas žmogiukas danguje viską sudėliojo taip, kaip dabar yra.
Vieną dieną man į socialinį tinklapį per klaidą atėjo visai simpatiško vaikinuko žinutė. Jis ieškojo vienos mergaitės su kuria prieš 7 metus mokėsi vienoje mokykloje. Ne, tai nebuvau aš, bet kadangi buvau neatžagari ir mandagi, mūsų pokalbiai vis dažnėjo ir ilgėjo. Aš gyvenau Lietuvoje, jis Norvegijoje. Po kelių savaičių susirašinėjimo, aš jam pasakiau, kad gyvenu su vaikinu, kad nesu vieniša. O jis juokais manęs užklausė „o tu jo nenori palikti?“ va tada žaibas trenkė ir į mano trobą!
Dabar juokas ima prisiminus kokie planai buvo kurpti, kokios intrigos daromos, kad tik man nuo jo pabėgti.
Pabėgimo planas buvo toks: mano Norvegas grįžinėjo į Lietuvą su mašina, aš turėjau slapta susikrauti tik reikalingiausius daiktus, sėsti į Norvego mašina ir dumti į Norvegiją.
Planas idealus, neturėjau ko prarasti, na nebent darbą. Daiktų daug neturėjau, nes visi arba sunešioti buvo, o tie, kurie geresni - sudeginti... Tiesiog nieko ypatingo...
Bet tada mintyse užsidegė STOP ženklas! Nebus taip, kad bėgu nuo vilko užsiraunu ant meškos? Ten juk ne Lietuva, iš ten pabėgti bus sunkiau...
Iš kažkur atsirado stiprybės. Nuėjau pas mamą, per visą vakarą iškalbėjome, išsiverkėme apsikabinusios, ir tikrai nesulaukiau tų žodžių, kurių labiausiai bijojau. Mama tik klausė kodėl neatėjau? Kodėl neatėjau pas mamą, kurios pareiga padėti, o ne smerkti...
Va tada aš jos pagalbos ir paprašiau... Paprašiau man padėti pabėgti. Ir ji sutiko, nors buvo labai sunku išleisti dukterį į svetimą šalį. Supažindinau su Norvegu, jis jai labai patiko ir vis dar patinka. Susikroviau savo kelis rūbelius ir pasileidau į naują gyvenimą...
O mano Lietuvis, ieškojo manęs ilgai, bet praėjus kuriam laikui suprato, kad kiaulė taupyklė nuo jo pabėgo.
O aš Norvegijoj pradėjau naują gyvenimą su nauju žmogumi, visai kitokiu negu turėjau. Pačiu nuostabiausiu žmogumi. Po metų grįžę į Lietuvą susituokėme. Dabar gyvenu mažame Norvegijos miestelyje, kuriame esu ne tik apsupta kalnų bet ir dviejų, mane beprotiškai mylinčių, vyrų (taip, turime sūnelį, kuriam jau 4 metukai).
Iš visos tos mano istorijos, suprantu, kad nėra kvailos tos moterys, kurias vyrai daužo, o jos bijo pasipasakoti. Joms labai sunku, jos neturi angeliuko viršuje, kuris padėtų. Kartais galvoju, kad jei būtų tėtis nežuvęs, bučiau pas tokį nepapuolus. Bet kartais galvoju, kad jei jis nebūtų žuvęs, o aš būčiau papuolus į tokią pačią padėtį, man dar sunkiau būtų jiems abiem paaiškinti kodėl taip atsitiko. Dabar nereikėjo tėčiui aiškintis, jis viską matė pats ir sutvarkė savaip.
Taip, kad merginos, kurios kenčiate kažką panašaus, netylėkite, jūs nekaltos, prašykite pagalbos ir būsite išgirstos, nėra gyvenime nieko ką turėtumėte aukoti gyvendamos su tokiais gyvuliais. O tie gyvuliai žinot ko labiausiai bijo? Viešumos.... bijo, kad kas nors sužinos... Jei nors vienai padėsiu savo šiuo pasakojimu, būsiu labai laiminga.