1975 m. lapkritį, likus metams iki mano gimimo, vieno leidinio patarimų skilties ekspertė pateikė klausimą savo skaitytojams: „Jei galėtumėte nugyventi gyvenimą iš naujo, ar dar kartą susilauktumėte vaikų?“ Į šį klausimą atsakė beveik 10 tūkst. tėvų, kurie užrašė savo atsakymus ant atvirukų ir nusiuntė į redakciją.
Po kelių savaičių laikraštis paskelbė apklausos rezultatus straipsnyje, kurio pavadinimas skelbė: „70 procentų tėvų sako, kad vaikų turėti neverta“.
Po 23 metų aš radau seną laikraščio iškarpą su šiuo straipsniu. Tuo metu buvau išdidi dviejų vaikų motina, visa sutinusi, nes laukiausi dar dviejų – netikėtos dvynių porelės.
Užaugau pamaldžių žmonių šeimoje, buvau auklėjama, kad Dievo man skirta lemtis yra gimdyti vaikus, kad būtent tam ir buvau sutverta. Ir aš puikiai vykdžiau savo priedermę. Tikėjimas, kad gyvenu teisingai Dievo akyse, mano ankstyvos motinystės dienas pripildė prasmės. Mėgavausi kiekviena akimirka.
Kai mano gyvenime atsirado minėtasis straipsnis, man buvo 24 metai, mėgavausi santuokos ir motinystės medaus mėnesiu.
Parašiau atsakymą į apklausą – sukritikavau ją ir jos skaitytojus už savanaudiškumą. Aprašiau tobulumo jausmą, apimantį kai laikai miegantį kūdikį, kurio saldus kvėpavimas dvelkia pienu, ir jo ramybė tau suteikia pilnatvę. Rašydama straipsnį verkiau ir koneveikiau visus, kurie neigė motinystės džiaugsmą.
Prabėgo dvylika metų ir po itin varginančios dienos aš, neseniai tapusi vieniša keturių paauglių motina ir vienintele maitintoja, į „Google“ paiešką įvedžiau žodžius: „Norėčiau, kad nebūčiau susilaukusi vaikų“.
Nenorėjau verkšlenti į eterį, kad gailiuosi dėl to, kaip susiklostė mano gyvenimas. Ne. Prašiau „Google“ padėti man surasti kitas motinas, kurios jaučiasi panašiai kaip aš. Nedrįsdama tikėtis, kad yra dar tokių motinų, kurios sulaukusios trisdešimt su trupučiu nubudo, suvokė savo realybę ir pajuto tuos pačius neleistinus jausmus kaip ir aš: norėčiau, kad nebūčiau susilaukusi vaikų.
„Google“ jau seniai tapo mano krištolo rutuliu. Kreipdavausi į jį pagalbos, kai užplūsdavo eilinis nerimo priepuolis.
„Ar man melanoma?“
„Ar man Alzheimeris?“
„Ar man reikėtų skirtis su vyru?“
Akimirkos panika, įvesta į dėmesingą paieškos lauką ir nusiųsta oro bangomis ieškoti likimo brolių ir seserų. Kažko, bet ko, kas supranta ir gali pasakyti, kad nesu viena, kad nesergu ketvirtos stadijos vėžiu, kad ko gero turėčiau išsiskirti su vyru ir kad taip, kai kurios moterys gailisi savo sprendimo turėti vaikų, bet labai mažai kuri išdrįsta apie tai prisipažinti.
Giliai viduje suvokiu, kad gyvenimo vidurio krizės sustiprintos emocijos ir apgailestavimas, kad susilaukiau vaikų, atspindi nesusiklosčiusį mano pačios likimą.
Išauklėta religingoje aplinkoje, šeiminį gyvenimą pradėjau viename pasaulyje – pasaulyje, kuriame motina būna namie, augina daug vaikų, nesiekia karjeros, ir yra visiškai priklausoma nuo ją ir vaikus išlaikančio partnerio. Po skyrybų mano gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu: atsidūriau pasaulyje, kuriame moteris dirba, uždirba pragyvenimui, yra mama, partnerė, ir turi atitikti tokius pat lūkesčius, kaip ir visi kiti, nepaisant to, kad nebuvo paruošta tokiam gyvenimui, neįgijo išsilavinimo, ir nebuvo pasiruošusi finansiškai.
Šiandien esu vieniša keturių vaikų mama iš nedidelio miestelio, mane supa šimtai panašaus likimo moterų. Moterų, kurios manė, kad elgiasi teisingai, vykdydamos savo apgailėtinai pasenusios religijos priesakus, kurios nebaigė mokslų, ištekėjo per jaunos ir pagimdė per daug vaikų (viena mano draugė jų turi 9!), o dabar susidūrė su žiauria realybe.
Taip, motinystė – sunkus darbas. Pripažįstu, kad manoji po skyrybų išgyvenama tikrovė veikia mano patirtį ir paverčia vaikų auklėjimą dar sudėtingesniu nei jis jau yra. Turiu pasakyti: „Man pasisekė. Su savo klestinčiu verslu ir darbo iš namų karjera kažkaip viską suderinu“.
Vis dėlto, „kažkaip viską suderinu“ nėra tai, ko tikėjausi iš motinystės.
Maniau, bus geriau. Maniau, kad būsiu mama, kuri rengia vakarėlius. Maniau, būsiu graži ir miela. Tikėjausi, kad santuokoje ir vaikuose atrasiu save ir pasitenkinimą, kaip kad man žadėjo tiek daug žmonių.
Vietoj to, dabar esu įpusėjusi savo motinystės misiją ir jaučiuosi pasimetusi. Amžiais neturiu laiko ir jaučiuosi išsunkta. Jaučiuosi taip, lyg būčiau atsakinga už pasaulio nešimą. Ir jau tiek daug dienų ilgiuosi to paprastumo, kai gali susitelkti į vieną dalyką – save. Šis sakinys skamba savanaudiškai, tačiau spėju, kad egzistuoja milijonai tai suprantančių mamų. Būdama motinystės viduryje, praleidau penkiolika metų gyvendama savo vaikams ir su jais, ir suvokiau, kad motinystė yra ne vien jų pakvietimas į savo gyvenimą, bet ir savęs, savo laiko ir savo autonomijos paaukojimas. Nes mano kūdikiai visada bus čia, o aš visada būsiu jų.
Nėra jokios pertraukos. Nėra kelio atgal. Nėra atostogų. Tėra nuolatinė kaltė. Realybė blaivo ir alina. Tai realybė, kuria mes, mamos, turime dalintis su tomis, kurios nėra mamos. Nes realybės suvokimas yra vienintelis būdas padėti toms, kurios nėra mamos, atsakyti į klausimą, kurį jos užduoda „Google“: „Ar aš gailėsiuosi nesusilaukusi vaikų?“
Sąmoningiausiomis akimirkomis aš suprantu, kad tai nebūtinai reiškia, kad kovoju su motinyste.
Kovoju prieš tai, kuo motinystė tapo. Tai tikra meritokratija, „idealiausiai“ funkcionuojanti toms, kurioms pasisekė turėti pinigų, laiko, šeimos paramą ir atsidavusį partnerį. Net ir tokiu atveju, kaip pati pastebėjau, labai nedaugelis porų išgyvena perėjimą į tėvystę ilgalaikėje perspektyvoje. Tai pakeičia tavo kaip moters statusą. Tampi mažiau partnere, daugiau globėja. Atsiranda nuolatinis balansavimas ir jis nesibaigs iki gyvenimo pabaigos. Tas balansavimas – sudėtingas. Jis drasko tavo sielą. Jis išvargina.
Šiandien atsakomybė dėl neįmanomo balanso tarp darbo, šeimos ir savęs pačios tenka moteriai. Manau, tik gajos mamos kalba apie tokią realybę, kokia ji yra. Arba tokią, kokia ji gali tapti.
Prieš kelias savaites valgant sekmadieninius vaflius garsiai skundžiausi savo draugui (jis niekada neturėjo savų vaikų) savo įtemptu gyvenimu. Kad jaučiuosi tąsoma į daugybę pusių, negaliu susikoncentruoti į vieną dalyką ir esu visiškai išsekusi. Jis akimirką į mane pažvelgė ir tada švelniai pasakė:
„Tavo gyvenime tiek tikslų, kad jautiesi jame pasimetusi. Mano gyvenime tiek daug manęs, kad ilgus metus bandau sukurti kažką panašaus į tikslą: planuoju keliones ir įvairias veiklas, ekskursijas kartu su draugais. Tačiau galiausiai visa tai užsimiršta. Turiu šia erdve su kažkuo dalintis ir kai ja dalinuosi su tavimi ir vaikais, tos akimirkos susijungia ir tampa prisiminimų su žmonėmis, kuriems manęs truktų manęs nelikus, seka“.
Jo atsakymas priminė man šią citatą iš Milano Kunderos „Nepakeliamos būties lengvybės“:
„Sunkiausia našta mus sugniuždo, paskandina, prispaudžia prie žemės... Kuo našta sunkesnė, kuo mūsų gyvenimas labiau priartėja prie žemės, tuo realesnis ir tikroviškesnis jis tampa. Ir atvirkščiai, absoliutus naštos nebuvimas paverčia žmogų lengvesniu už orą, jis sklando aukštumose, nutolsta nuo žemės ir savo žemiškojo buvimo ir tampa tik pusiau realiu, jo judesiai yra laisvi, bet tuo pačiu nereikšmingi. Ką mes pasirinksim? Svorį ar lengvumą?“
Man atėjo į galvą, kad aš gailiuosi ne tiek dėl savo vaikų, o dėl to, kad neturiu pasirinkimo. Negaliu samprotauti apie egzistencializmą, ilgas valandas gurkšnoti kavą ir filosofuoti. Negaliu pasirinkti tarp svorio ir lengvumo. Aš pasirinkau vaikus, vadinasi, pasirinkau svorį. Savo laisvę po truputį praradau tomis dienomis, kai pasaulį išvydo mano ketvertukas – keturi nuostabūs žmonės, kurie tapo brangiausiais mano bendrininkais. Mano našta, mano realybe, mano tiesa.
Praėjus keliems mėnesiams po minėtojo straipsnio tą patį klausimą išgirdau vienoje radijo stotyje: „Jeigu galėtumėte viską pakartoti iš naujo, ar turėtumėte vaikų?“
Iš atsitiktinai parinktų tėvų beveik 90 procentų atsakė, kad vaikai neabejotinai to verti. Kartais klausiu savęs, kurios apklausos dalyviai sakė tiesą? Tie respondentai, kurie siuntė atvirukus, ar tie, kurių buvo paprašyta atsakyti garsiai? O gal skirtingomis dienomis skirtingai jaučiamės?
Manau, kad atsakymas greičiausiai toks: taip, būtent taip.
Ar noriu, kad niekada nebūčiau susilaukusi vaikų?
Noras sugrįžti atgal tik verčia mane susierzinti, kelia pyktį ir apmaudą. Taigi, priimu gyvenimą tokį koks jis yra. Priimu visą tą chaosą, nuostabą ir įsiūtį kaip savo realų gyvenimą. Atsikratau širdies skausmo, priimu tą sunkumą ir mėgaujuosi tais nuotykiais, kuriuos į mano gyvenimą atneša vaikai.
Ar būtų smagiau devynis mėnesius pabėgti į Tibeto vienuolyną?
Niekada to nesužinosiu.
Nes prie pietų stalo manęs jau laukia keturi vaikai, kurie nori, kad vėliau nevažiuotume į parką.
Toks yra gyvenimas.
Ir jis yra mano.