Lietuvių požiūris į lovos reikalus išties svyruoja nuo iš pornografinių filmų išmoktų modelių iki noro uždrausti net žodį „apvaisinimas“.
Prieš septynerius metus su vyru ir jo teta pasikikendami įsisukome į Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalą. „Nuolaida šeimai!“ – riktelėjo žvitrus vyriškis prie vienos iš tų įstaigų, ir mes prunkšdami atšokome tolyn, nuskubėjome į kitą gatvės pusę, nes buvome tik drovūs lietuviai turistai.
Na, galbūt ir ne tokie drovūs: vėliau, kai teta padoriu laiku grįžo ilsėtis į viešbutį, klaidžiojome po naktinį miestą, bučiuodamiesi ir glamonėdamiesi tarpuvartėse, kyštelėjome nosis į Erotikos muziejų. Ir vis tiek mes buvome jaunuoliai iš subyrėjusios kvailos Sąjungos, kurioje nebuvo sekso, tik visokios nuo jo trūkumo kenčiančios personos animaciniuose ir suaugusiems skirtuose filmuose. Užtat išpūtę akis stebėjome, kaip pavakarę jauki moteriškė, viena ranka nešdama sveriantį maišą iš parduotuvės, kita glausdama šešiametę dukrą, skambiai sveikinasi su raudonomis užuolaidomis puoštame lange sėdinčia prostitute. Tarsi su senokai matyta mėgstama kaimyne.
Mūsų, lietuvių, požiūris į seksą kur kas rūstesnis – prostitutes, kaip ir lytinį švietimą, paežerėse dūsaujančias poreles, ne visai tradicines pozas, vibratorius, oralinį, prostatos tikrinimąsi, viešai smerkiame.
Arba puolame į kitą kraštutinumą – giriamės savo „seksualine laisve“ ir menką pažinimą šioje srityje, skurdžią vaizduotę, kompleksus užglaistome mitais. Anądien draugė skundėsi, kad visai šaunus trisdešimtmečio tuoj sulauksiantis vaikinas jau per trečią pasimatymą pateikė reikalavimų sąrašą: depiliacija, oralinis, stringai.
„Visos mano merginos nešiojo stringus kasdien“, – pareiškė, bet, nepaisant to, pats pasirodė besąs nuobodus meilužis.
Dar girdėjau istoriją apie tokį, kuris pats mėgdavo merginas nustebinti stringais – kai kurios taip nustebdavo, kad net pabėgdavo. O dar buvo mergina, kuri paslapčia pamatuodavo patikusių vyrukų pasididžiavimus – ir niekaip nerasdavo „tinkamo“. Vyras, specialiai nusipirkęs mikroautobusą, kad turėtų kur pakviesti pagulinėti patikusias merginas, moteris, skraidanti į seminarus būtinai tose šalyse, kur didžiausia, anot jos pačios, karštų juodaodžių koncentracija – kai kurios pikantiškos istorijos juokingesnės už rodomas filmuose. Tiesą sakant, dauguma jų vis tiek baigiasi ašaromis, nors herojai iš pradžių ir tikisi, kad pasijus tikrais sekso didvyriais.
O ko tuomet tikisi skaistuoliai, nebesidrovintys kiekviename draugų ar giminaičių susibūrime, arba net ne taip jau artimai pažįstamiems bendradarbiams, su smulkiausiomis detalėmis aiškinti, kaip jie „laikosi iki vestuvių“? Kartais tenka ne savo noru išgirsti kokią pernelyg detalią istoriją apie lovos reikalus, bet pernelyg detalūs pasakojimai apie skaistybės sunkumus irgi išmuša iš vėžių. Na, nepratę mes dar taip smulkiai aptarinėti intymiausių dalykų. Raustame, kai skaistuoliai pasakoja, kaip kankinasi, muistomės, kai natūralaus šeimos planavimo šalininkai aiškina, kokiu dažniu matuoja temperatūras ir šoka į lovą, lygiai taip pat, kaip ir girdėdami, kada ir kur pirmąkart pasismagino artimiausia pusseserė.
Ir perspausta skaistybė, ir karštligiška seksualinė revoliucija priverčia vienas kitam patikusius žmones pasijusti nepatogiai. Daugeliui ima atrodyti, kad sulaukus tam tikro amžiaus ir dar ieškant poros, užsiimti seksu su ką tik sutiktais žmonėmis turi būti taip įprasta, kaip nusipirkti puodelį kavos. Tie patys žmonės tuo pačiu metu nori, kad tie ką tik sutiktieji nebūtų taip jau lengvai pasiekiami, nes tai, kas lengvai pasiekiama – nebeypatinga. Būsimi mylimieji, pageidautina, turi mokėti ir norėti daryti įvairiausius erotiškus dalykėlius, apie kuriuos rašoma ir rodoma internete, bet tuo pat metu nebūti pernelyg ištvirkę.
Turint tokių reikalavimų, realybė pasirodo visai nežavinga. Aš rimtai: per vieną draugų susiėjimą supažindinome gerokai subrendusius, apie šeimos ir tyros meilės paieškas kalbėjusius, vaikiną ir merginą. Viskas ėjosi kuo puikiausiai, buvo aptarti bendri pomėgiai, sušoktas ne vienas lėtas šokis, pasibučiuota ne vienoje ramesnėje vietelėje. Galiausiai jie slapčia išsmuko į atskirą kambarį, bet ryte atrodė baisiausiai įsižeidę ir vienas su kitu beveik nesikalbėjo. Pasirodo, jį supykdė jos atsisakymas pirmąjį pažinties vakarą pasimylėti, o ją sukrėtė jo akivaizdžiai parodytas geismas. Vaikino požiūriu, jei pirmas vakaras „nepavyksta“, santykių nebus. Merginos nuomone, jei pirmąjį vakarą atsiranda proga seksui – santykių nebus.
Keisčiausia, kad tiedu vienas kitam iš tiesų patiko, išsiskyrę vis dar kankinasi, bet atsisakyti savo „seksualinių principų“ nė nemėgina. Bet juk čia, tiesą sakant, nėra jokių taisyklių, kurias galima išmokti, nėra „privalomų modelių“ – svarbiausia, kad dviems žmonėms tai teiktų malonumą ir nė vieno neskaudintų.
Vilties teikia tik viena – neseniai prisėdau prie jaunų mamų kompanijos ir sužinojau, kad dabar visai įprasta trejų – ketverių metų vaikams, pradėjusiems klausinėti apie savo atsiradimą, paaiškinti, kad „tėtis davė savo sėklytę mamytei, ir tu užaugai mamos pilvelyje“. Jokių gandrų ir kopūstų, gadinusių gyvenimą ankstesnių kartų vaikams!
Galbūt išblėsęs noras viską slėpti ir mistifikuoti nebevers ateities paauglių merginų, patyrusių pirmąsias mėnesines, rašyti liūdnų laiškų tėvams apie tai, kad jos netrukus mirs, bet labai juos myli. Prieš keliolika metų panašių atvejų pasitaikydavo, paaugliai apie intymius santykius, nėštumą, apsisaugojimą ir lytiniu keliu plintančias ligas dažnai sužinodavo tik iš jaunimui skirtų žurnalų. O jau subrendę ir sukūrę šeimas, draugų atsargiai klausinėdavo, kiek kartų per savaitę jie mylisi – bandydavo pasitikrinti, ar patys tai daro tiek kartų, kiek priimta.
Dabar lietuviai intymioje srityje kur kas labiau atsipalaidavę. Tereikia tik išlaikyti balansą tarp skaistybės ir stringų.