Gyvenu su partneriu jau pusantrų metų. Viskas puiku, myliu be galo, be krašto, bet vis dažniau galvoju apie savo buvusį. Su buvusiu prabuvau 3 metus, mes tuoj pačioj klasėj buvom, užaugom kartu. Mokykloj visai nebendravom. Po mokyklos baigimo tapom draugai, dažnai susitikdavom, o vėliau ir permiegojom.
Aš jį buvau įsikliopinus iki ausų, bet jis tiesiog mane paliko dėl 17 metų mergaitės, kuri yra jo sesers geriausia draugė. Tada aš išvažiavau į UK ( dar ir dabar čia gyvenu).
Kartais depresija apima, tai paskambinu jam, pašnekam kelias minutes, paverkiu ir paskui vėl gerai. Man 25, nesuprantu, kas man darosi. Atrodo, vis dar myliu jį, bet ar galima mylėti 2 žmones vienu metu? Tiesiog keistai jaučiuosi.
Tikrai nekeisčiau dabartinio savo gyvenimo :) Myliu savo partnerį, bet jaučiu kažką ir savo buvusiam... Nežinau, ką daryti. Gal man reikėtų apsilankyti pas psichologą? Su buvusiu jau nebeesu 3 metus. Gal galit patarti, kaip čia yra? Manau, ne man vienai taip yra buvę. Vis pirmos meilės neina pamiršti, nors tavo gyvenimas ir labai geras. Aš tikrai jaučiuosi laiminga su savo partneriu, bet vis dažniau mintys nukrypsta apie buvusį...
***
Senos tiesos: myliu vieną, bet neišeina iš galvos ir buvęs. Ką daryti? Atlikti savo jausmų inventorizaciją. Labai tiksliai ir aiškiai susirašyti sau klausimus ir atsakymus. Gali atrodyti labai kvailai - kaip čia taip su žmonėmis elgsiuosi, kaip su kokia matematine užduotimi, spręsiu lygtį? Bet visi mes esam nežinomieji, kintamieji, kažkas prisideda gyvenimo kelyje, kažkas atpuola, kažko gal ir padauginam, o paskui padalijam nenoriai... Kaip filosofiškai bežiūrėtume, už lygybės yra atsakymas. Tai - Jūs pati.
Geriau nei pati šios jausmų painiavos neišnarpliosiu, tačiau pastebėjimais pasidalinti galiu, jeigu jau atsivėrėte.
Pirma - kvailai jaučiatės rašydama? Greičiausiai netiksliai įvardijote būseną. Manyčiau, kad Jums nesmagu, nejauku, neįprasta. Taip ir turi būti, kai imate gilintis ir pažinti save. Po kitų gyvenimus knaisiotis, marškinius skalbti mums kažkodėl padoru ir tai atliekame noriai, su polėkiu, aptarinėdamos draugių būrelyje. Tačiau baiminamės pažvelgti į savo sielos gilumą, bijome likti vieni su savimi, būgštaujame, nes nežinome, kokį žvėrį besigilindamos galime aptikti savyje, ką gali jis iškrėsti. Nežinomybė visuomet kankina, todėl skatinčiau leisti į savęs pažinimo kelią. Jums 25 metai, klausimų bus dar daugiau, tačiau turite susitvarkyti su dabartiniais. Jų neišsprendusi, negalėsite judėti toliau.
Antra, jei mėginsite kliautis daktaru Laiku, tai niekur nepajudėsite. Laikas ir atstumas (išvykote į kitą šalį) čia nieko nereiškia. Nuo savęs nepabėgsi, kaip sakoma. Jau 3 metus nesate su buvusiuoju, o vis dar kvaršinate sau galvą mintimis apie jį. Sakykite, kuo jis toks nuostabus, kad dabartinis vaikinas jo neišstumia? O gal meluojate sau, kad esate laiminga, kad mylite jį be galo (geriau jau su galu, patikėkite... :)? Labai tikėtina, kad mylite dabartinį draugą, tačiau, ar tai, ką jaučiate buvusiajam, yra meilė? Gal tik širdį kutenantys šilti jausmai, mieli prisiminimai? Juk su buvusiuoju sieja ilgesnis draugystės ryšys, Jūsų regėjimo lauke jis buvo nuo vaikystės. Paklauskite savęs ir atsakykite: ar jis atrodo patikimesnis nei dabartinis vaikinas? Kodėl jį idealizuojate ir nuolat grįžtate mintimis? Gal Jums tiesiog reikia draugo? Brolio? Ar buvęs net telefonu suteikia didesnį saugumo jausmą nei tas vaikinas, kuris yra šalia?
Trečia, jei Jūsų dabartiniuose santykiuose nieko netrūktų, viskas būtų idealu ir jaustumėtės mylima (ir pati mylėtumėte atsidavusia meile), tai tikrai nelįstų jokie eksai. O jei ir švystelėtų mintys, tai kaip krintančios žvaigždės - akimirka, ir nebėr. Todėl esu linkusi įtarti, kad tas bekraštis dabartinio partnerio mylėjimas Jums nėra saugus uostas. Gal pati nesate tikra jo jausmais, todėl vis regresuojate link buvusiojo? Būkite nuoširdi, atsakykite sau, ne man.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kefyro kokteilis lieknėjimui: per mėnesį - iki 6 kg
Totoriški čeburekai
Depiliacija, kuri nedirgina odos
Ketvirta, kokios dar depresijos? Manau, kad viską sutirštinate. Depresija yra liga. Gal užeina netikrumas, abejonės, ir tiek. Tačiau kodėl nusiraminimo ieškote, atsiremdama į buvusiojo ausį? Kodėl nesidalijate savo išgyvenimais su dabartiniu vaikinu? Taip Jūs stiprinate ryšį su praeitimi, tačiau nieko naudingo neįdedate į dabartinius santykius su partneriu. Man netgi jo šiek tiek gaila, žinokite. Galite draugauti su buvusiuoju, palaikyti ryšius, tačiau iš laiško matau, kad nutraukimas būtų sveikesnis Jums. Pagalvokite - jis vyras, palikęs Jus dėl jaunesnės. Kaip jam nepurenti plunksnų, jei dėl jo alpsta kitoje šalyje esanti mergina ir dar gyvenanti su savo vaikinu?! Galite jam pasakoti, kiek širdis geidžia, kad dabartiniu gyvenimu esate patenkinta, kad laiminga, jis nepatikės. Nepatikėsiu ir aš, ypač, kai skambinate ir verkiate.
Kol neužvėrėte visų durų (skambučiai ir pasiguodimai buvusiajam ir yra durelės), tol pati esate kaip neapsisprendusi moteris, kuri nori išsėdėti ant dviejų kėdžių ir nežino, kuri jai geresnė. Jeigu jau tikinate esanti laiminga ir patenkinta savo geru gyvenimu, kam, po galais, Jums tas buvęs vaikinas? Pakeiskite savo elgesį, pasielkite ryžtingai, ir gyvenimas pradės klostytis kitaip. Geriau atsidėkite dabartinių santykių kūrimui. Kai tik norėsite paskambinti buvusiajam, skambinkite dabartiniam. Stiprinkite santykius čia ir dabar, o ne mėginkite surankioti trupinius nuo 3 metų senumo puotos stalo. Džiūvėsėliai gal ir gerai, tačiau energetika, kurią save maitinate, Jus ne itin gerai veikia. Galbūt ir ta vadinama Jūsų depresija išnyra dėl neapsisprendimo - ir tas geras, ir anas.
Jis padarė sprendimą, yra su mergina, Jūs - su vaikinu. Jei nenorite prarasti dabartinio partnerio (vyrai irgi jaučia moters atsidavimą, netikrumą, patikėkite), geriau susitelkite į savo naują gyvenimą. Be buvusiojo.
Bet lieka niuansas - o jeigu vis dėlto mylite buvusį? Kas tada? Manau, turite gerbti jo pasirinkimą - gyvenimą su kita mergina. O parodydama, kad gerbiate save ir savo gyvenimą, turėtumėte buvusį išstumti iš savo dabarties. Kaip? Susitelkdama į tai, ką turite šalia. Pagalvokite, jei Jūsų dabartinis vaikinas elgtųsi kaip Jūs? Ar jį pateisintumėte, kad vis paskambina buvusiai merginai, paverkia, kad jam palengvėja, kad jo galvoje mintys apie kitą moterį, nors šalia esate Jūs? Įtartumėte, kad jis gyvena dvigubą gyvenimą, nėra nuoširdus ir atsidavęs Jums, tik naudojasi Jumis, kad padėtumėte užmiršti buvusiąją. Ir būtumėte teisi - labai panašu į veidmainystę. Rūgštokas dabar turėtų būti Jūsų veido išraiška. Tuomet ir darykite taip, kas teisinga ir moralu mylimojo atžvilgiu. Žinojimas, kad elgiesi gerai, ištiesina stuburą ir atveria akis. Beje, ir užkloja dulkėmis visas pirmas meiles. Mokykitės atsakomybės už savo gyvenimą, už priimtus sprendimus. Eikite drąsiai - sprendimai išlaisvina.
Su meile ir sėkmės ;)