Daugiau informacijos apie konkursą rasite ČIA.
***
Sakoma, kad sutikęs sau skirtą žmogų suprasi, kodėl taip ilgai nesisekdavo su visais kitais... Taip nutiko ir man, su vyru, kurio niekada nepamiršiu, keliai susidūrė internete. Nebuvau pamišusi dėl pažinčių svetainių, užeidavau ten kartą per savaitę, gerdama kavą permesdavau akimis narių anketas, paskaitydavau žinutes. Nesitikėjau ten rasti savo gyvenimo meilę, bet pasižvalgydavau. Tą dieną viskas buvo kitaip.
Jau porą savaičių jaučiausi prislėgta, negalėjau susidoroti su rudenine depresija. Kaskart prieš miegą galvodavau, kad vėl teks vienai praleisti žiemą. Niūrios mintys privertė įsijungti kompiuterį. Pažinčių svetainėje akimirksniu pastebėjau naują laišką, kuris buvo kitoks, atviresnis ir jautresnis... Prasidėjo susirašinėjimai, skambučiai. Po poros savaičių susitikome ir... įsimylėjau. Nebuvau jauna, naivi mergaitė, kurią taip lengva sužavėti, bet jam tai lengvai pavyko.
Pirmieji mėnesiai - lyg pasaka. Net tai, kad matydavomės pakankamai retai, man nekėlė įtarimo, juk daug dirbome, pavargdavome. Tie reti susitikimai buvo neįtikėtinai aistringi ir romantiški. Kiekvieną kartą, kai atidarydavau automobilio dureles ir žvelgdavau į savo princą, stovintį prie laiptinės durų, galvodavau, jog tai būtent tas vyras, kurio visada troškau. Deja, pasakas reikia sekti vaikams prieš miegą, o ne jomis tikėti realybėje... Jam mano prisilietimų ir šilumos užteko labai trumpam. Netrukau tai išsiaiškinti.
Vieną vakarą sėdėjome kino teatre ir žiūrėjome kažkokią lėkštą romantinę komediją apie jaunavedžius, pusiau juokais jam pašnibždėjau, kad ir mūsų kada nors laukia tokie išbandymai. Deja, jis nustėro nuo tokio pokšto, visą vakarą buvo tylus, nerodė noro bendrauti, o galiausiai pasakė, kad blogai jaučiasi, todėl nori važiuoti namo. Atsisveikindama paprašiau, kad parašytų žinutę, kai jau grįš. Spėkite, ar sulaukiau žinutės? Paskambinau jam pati, paklausiau, kas atsitiko, kodėl neparašė, juk jaudinausi. Jo atsakymas buvo trumpas ir aiškus - „pamiršau, einu miegoti, labanakt". Taip atsivėrė praraja, sunaikinusi mūsų jausmus...
Savaitę iš jo nesulaukiau jokių žinių, todėl vieną dieną nusprendžiau nuvažiuoti į jo darbą ir prie pietų stalo viską išsiaiškinti.
Širdis spurdėjo iš skausmo, klausdama - „kas jam nutiko?" Pamatęs mane jis nustebo, bet maloniai priėmė kvietimą. Tai buvo kitoks pasimatymas - šokiruojančiai atviras, neromantiškas ir siaubingai skaudus. Mano mylimas vyras tiesiai šviesiai išrėžė, kad jam nusibodo mano bandymai mūsų bendravimą perkelti į kitą lygmenį. Jam atrodė, kad įsigeidžiau vestuvių. Nusijuokiau, nes santuokos dar nenorėjau, buvome pažįstami vos pusmetį. Papietavome, pašnekėjome ir išsiskyrėme...
Nemaniau, kad tai paliks tokį gilų randą mano širdyje. Per dvi savaites apverkiau kiekvieną kampą, už kurio tik galėjau pasislėpti nuo smalsių žvilgsnių. Atrodžiau beviltiškai, negalėjau normaliai dirbti, pastoviai blogai jaučiausi. Prabėgus mėnesiui puoliau į visišką isteriją, desperatiškai jam prisipažinau, kad MYLIU. Tai buvo pirmas kartas, kai ištariau tą stebuklingą žodį, kurio prieš tai niekas iš manęs nebuvo girdėjęs. Atsakymo nesulaukiau. Tai dar labiau mane palaužė, pradėjau vakarais po darbo skandinti liūdesį alkoholyje. Norėdavau lengvai užmigti ir nieko nesapnuoti.
Netrukus darbe man pasiūlė išeiti atostogų, kad galėčiau atsistoti ant kojų ir vėl pradėti normalų gyvenimą. Direktorius pagrasino, kad jeigu užuos, jog vėl atėjau į darbą „su kvapeliu", atleis. Pati sau pripažinau, kad įklimpau į alkoholizmo liūną. Man reikėjo skubios pagalbos, šviesos, kuri nugalėtų tamsą...
Gyvenimas netrukus man mestelėjo šviesos spindulį - sužinojau, kad esu nėščia. Išsigandau tokios atsakomybės, bijojau, kad vaikas gims su sveikatos sutrikimais, juk ilgai vartojau alkoholį. Tačiau motiniški instinktai nugalėjo. Norėjau kažkam atiduoti tą meilę, kurios mano širdyje susikaupė labai daug. Nors gyvenimo nebenoriu paversti pasaka, tačiau mano istorijos pabaiga laiminga. Kitame kambaryje miega du maži mano angeliukai, o aš, baigusi rašyti šį laišką, eisiu apkabinti savo meilę - vyrą, kuris grąžino į gyvenimą prasmę. O kas tas žmogus, kurio niekada nepamiršiu, jūs tikriausiai puikiai supratote.