"Pacientas, pakankamai sėkmingai gydytas įrodymais pagrįstos medicinos siūlomais metodais, pasidavė kažkieno patarimui nutraukti gydymą ir imtis savigydos soda. Kai paciento paklausiau, kodėl jis taip pasielgė, žmogaus atsakė: daug kas taip daro. Ir supratęs, kad pasuko klystkeliu, paprašė kuo daugiau viešojoje erdvėje šnekėti apie tuos mitus, kurie supainioja, dezinformuoja žmones.
Pagal jo „teoriją“ bet kuris organizme esantis piktybinis navikas yra „kietas pūlinys“, kurį sudaro šerdis (C. albicans kolonija) ir apie ją susidaręs apsauginis apvalkalas, kurį formuoja imuninės sistemos ląstelės bei jų suaktyvintos pažeisto organo ląstelės.
Pasak dr. Simončini, ilgainiui audinys „pavargsta“ kovoti su nuolatine C. albicans infekcija ir dėl šio „perkrovimo“ apsauginį apvalkalą sudarančios ląstelės jau būna nediferencijuotos (paprastai tariant, nesubrendusios, nepanašios į sveikam audiniui būdingas ląsteles).
Šioje teorijoje teigiama, kad nuolat organizme gyvenantis grybelis gali piktybiškai suvešėti (t. y. sudaryti vėžį) tik esant nusilpusiai imuninei sistemai, kuri nesugeba kontroliuoti grybelio veiklos. Taip vėžio kilmę interpretuoja T. Simončini.
"Iš tiesų C. albicans grybelis gyvena daugelio mūsų (apie 80% žmonių) organizme, daugiausia virškinamajame trakte bei makštyje, tačiau jokių simptomų nesukelia, nes jam pernelyg suvešėti neleidžia normaliai funkcionuojanti imuninė sistema bei normali gleivinės mikrofloros veikla (kiti kartu su grybeliu gleivinės paviršiuje gyvenantys nepatologiniai mikroorganizmai, ypač vadinamosios „gerosios“ bakterijos).
Tačiau jei sutrinka imuninės sistemos veikla (pvz., sergant AIDS) ar sutrikdoma mikrofloros pusiausvyra (pvz., vartojant antibiotikus, kurie naikina ne tik patologines, ligą sukeliančias, bet ir „gerąsias“ bakterijas), C. albicans grybelis gali suvešėti ir sukelti ligą – kandidozę, kuri gali būti vietinė (pažeisti tik tam tikrą organą, dažniausiai burnos ertmę, stemplę) ar sisteminė (kai grybeliai patenka į kraują ir gali plisti į įvairius organus).
Jei vėžys iš tiesų būtų nekontroliuojamas C. albicans suvešėjimas, tai atliekant patologinį vėžio mėginių tyrimą, naviko centrinėje dalyje (kurią, pasak dr. Simončini, ir sudaro grybelis) VISADA būtų matomos grybelio ląstelės. Tačiau taip nėra – atliekant histologinį tyrimą patologai mato pakitusias (supiktybėjusias) žmogaus ląsteles, o atliekant genetinius ir molekulinius tyrimus nustatomi mutavę žmogaus genai bei jų produktai.
"Jau net aukštesnių klasių moksleiviai puikiai žino, kad grybų (kuriems priklauso ir grybeliai, įskaitant C. albicans) bei gyvūnų (kuriems priklauso žmogus) ląstelės labai skiriasi, todėl atliekant patologinius ir molekulinius tyrimus (juolab naudojant šiuolaikines technologijas) supainioti šių ląstelių tiesiog neįmanoma, - sako dr. M. Strioga. - Tiesa, sergant vėžiu, gali pasireikšti ir grybelinės infekcijos (nes navikinė patologija bei taikomas agresyvus gydymas nualina imuninę sistemą), kartais grybelių infiltracija gali būti nustatoma ir pačiame navike, bet tik KARTAIS, o ne visada. Tą galėtų patvirtinti bet kuris gydytojas patologas".
Taigi dr. Simončini siūloma teorija gal ir intriguojanti, tačiau visiškai prasilenkia su realybe.
"Žinoma, skelbti įvairiausias egzotiškas teorijas nėra uždrausta, pvz., daug kalbama apie paslaptingąją ir Žemei pražūtingą, tačiau realiai neegzistuojančią Nibiru planetą, nuolat skelbiamos vis naujos pasaulio pabaigos datos ir t.t.).
Vieniems tai kelia juoką, kiti galbūt tiki viskuo, ką skaito. Tačiau visiškai kitokia situacija yra, kai skelbiamos nepagrįstos medicinos teorijos ir jomis remiantis siūlomi „teisingi“ gydymo būdai, atsisakant tradicinės medicinos pripažintų, t. y. moksliniais tyrimais pagrįstų gydymo metodų", - sako dr. M. Strioga.
Geriamosios sodos neigiamas poveikis navikinėms ląstelėms yra iš tiesų žinomas (pvz., ji neutralizuoja rūgščią naviko terpę, kuri „patinka“ navikinėms ląstelėms ir didina jų agresyvumą, tačiau yra pražūtinga imuninės sistemos ląstelėms) ir ieškoma būdų, kaip jos vartojimą būtų galima DERINTI su kitais priešnavikinės terapijos metodais ir taip sustiprinti bendrą poveikį.
"Taigi nenuostabu, kad vartojant natrio hidrokarbonatą kai kuriems žmonėms gali pasireikšti tam tikras poveikis navikui, tačiau tikrai ne toks, kuris visiškai sunaikintų piktybinį naviką ar jo polinkį plisti į kitus organus", - sako dr. M. Strioga.
Pagaliau kuo čia dėtas tas grybelis? Juk sodos poveikis navikinėms ląstelėms yra įrodytas, tuo dr. Simončini galėtų ir remtis siūlydamas savo „stebuklingą gydymą“. Tačiau tai turbūt skambėtų ne taip egzotiškai ir įtikinamai, pagaliau šiais laikais ir įvairi informacija lengvai prieinama, žmonės kaipmat susirastų informaciją apie tikrą ir realų sodos poveikį navikinėms ląstelėms.
Tuo tarpu paskelbus kažką radikaliai naujo ir net neįtikėtino (kaip antai, kad vėžys tai tiesiog grybelis), po šia vėliava galima „stumti“ ir įvairius gydymo metodus. Ir, be abejo, iš to uždirbti. Medikų pareiga žmones informuoti apie realias įvairių naujų gydymo būdų galimybes, pacientų teisė rinktis.
Tik tokiais sudėtingais atvejais geriausia nesuklysti pasirenkant, nes neteisingas pasirinkimas gali būti ir paskutinis...
Kas atsisako gydytis?
Nacionalinio vėžio instituto Spindulinės ir medikamentinės terapijos centro vadovas doc. dr. Eduardas Aleknavičius sako, kad pacientų, kurie atsisako siūlomo gydymo pasitaiko, bet nedažnai: "Remiantis mano asmeniniu patyrimu per metus taip pasielgia 2–3 žmonės. Dažniau šalia paskirto gydymo arba tarpuose tarp standartinio gydymo pacientai imasi alternatyvios medicinos metodų.
Dažnai pacientas būna tokios būklės, kai jam padėti labai sunku arba neįmanoma. Būna atvejų, kai alternatyvūs metodai veikia prieš taikytą tradicinį gydymą, t.y. mažina priešvėžinio gydymo efektyvumą arba skatina vėžio augimą. Dažnai taikant alternatyvius metodus ligonio bendra būklė laikinai pagerėja, tai vyksta dėl to, kad stimuliuojami vieni ar kiti organizmo regeneracijos mechanizmai, tačiau tai skatina ir vėžio ląstelių regeneraciją, augimą. Gauname situaciją, kai subjektyviai žmogus lyg ir jaučiasi geriau, bet objektyviai skatinamas navikinio proceso progresavimas.
Kitais atvejais atsitinka taip, kad "neutralūs" alternatyvūs metodai yra taikomi iškart baigus priešvėžinį gydymą, kurio galutinis efektas pasireiškia po 2–3 mėnesių. Ligonis yra įsitikinęs, kad suveikė alternatyvus metodas, nors iš tikrųjų turime standartinį atsaką į taikytą tradicinį gydymą, t.y. "pasisavinamas" gydymo efektas".
