O istorija įprasta ir net sakyčiau „tradicinė“ mūsų dienoms – 45 metų slenkstį perkopęs mano vyras susirado 20 metų jaunesnę moterį. Nelabai ką šiandien nustebinsi šitokia šeimyninio gyvenimo „permaina“. Bet noriu parašyti ne apie tai...
Septyneri iš gyvenimo išbraukti metai. Septyneri metai, per kuriuos bandžiau išsaugoti šeimą: taikiausi, pykausi, atleisdavau vyrui, vėl viskas kartodavosi iš naujo, barniai, pyktis, santykių aiškinimasis, ašaros. Ir nuolatiniai desperatiški bandymai išsaugoti šeimą. Norėčiau šiuos septynerius metus išbraukti, ištrinti iš savo gyvenimo ir atminties. Ne todėl, kad patyriau daug skausmo. Ne. Dėl šiandien nuolat persekiojančio ir nepaliekančio kaltės jausmo. Dėl brangiausio ką turiu – savo dviejų dukryčių. Šiandien jos jau ties pilnametystės slenksčiu. Bet tada... Negaliu sau atleisti už tai, ką priverčiau išgyventi, nuolat matyti, girdėti, jausti savo paaugles dukras. Jos buvo tokios mažos, jautrios, pažeidžiamos... Ką turėjo jausti jų vaikiškos širdelės metai iš metų matydamos mamos ašaras, tėvo melą, nuolat namuose tvyrančią įtampą, prasiveržiančią barniais? Negaliu ir turbūt niekada negalėsiu atleisti sau už tai, kad tuo metu pamiršau savo mergaites. Taip, aš gyvenau tik to nelemto meilės trikampio gyvenimą, mačiau, galvojau tik apie savo ir vyro santykius. Visada atmintyje regėsiu išsigandusias savo mergaičių akis, bejėgius ir liūdnus žvilgsnius ir kartu ant sofos susiglaudusius du mažus kūnelius, turinčius tik vienas kitą, pamirštus mamos...
Noriu ištrinti šiuos metus ne tik iš savo , bet ir iš savo dukrų atminties. Kaip aš galėjau pamiršti savo vaikus dėl vyro, kuris nevertas nei mano, nei jų ašarų. Joks vyras nevertas, kad dėl jo būtų pamiršti vaikai. Taip, dabar aš suprantu, kokia buvau naivi, kiek žeminausi dėl žmogaus, kuris net neturėjo vyriškumo priimti sprendimą. Tai padariau aš, tik be galo gaila, kad tik po septynerių metų. Aš jį palikau.
Užbaigdama savo istoriją, noriu pasakyti moterims, kurios yra, o gal bus panašioje situacijoje kaip mano: negyvenkite nei dienos dėl vyro, su vyru, kuris jūsų negerbia, nesistenkite jo išlaikyti, jei jis to nevertina, nesižeminkite atleisdamos vėl ir vėl. Ir niekada, niekada nepamirškite, kad jūs - Mama, kad jūs vienintelis žmogus, kurio laikosi mažos rankutės ir širdys. Gerbkite save, pasitikėkite savimi ir neleiskite savęs žeminti. Jokiam vyrui. Savo vaikų tėvui - juo labiau.