Daugiau informacijos apie konkursą rasite ČIA.
***
Atviras laiškas mamai, kuri sudaužė visas svajones
Ištraukiu dienoraštį. Nedrąsiai padedu ji ant kelių. Užsimerkiu akimirkai. Mano dienoraštyje daug tuščių lapų, nes dažnai nebeturiu ką pasakyti. Apsidairau. Aplink beveik vien tik jaunimas. Pastebėjau, kad dauguma kavinės lankytoju ateina čia praleisti laiką su draugais, atsigerti kavos ir paskaityti knygas. O gal tiesiog pasvajoti.
Keista, kad atsivertus naujos knygos puslapius dažniausiai perskaitomas pavadinimas, aprašymas arba autoriaus žodis. Iš to daroma išvada ko knyga verta. Nors nepamačius vidaus, kažin ar suprastume apie jausmus ir išgyvenimus, kuriais dalinasi autorius. Taip ir su žmonėmis. Jei taip būtų gyvenime, manau, daugelis istorijų liktų paslaptyje. Nesuprastų mažų pasaulių būtų tiek daug, o saugoti juos būtų taip skaudu. Visos istorijos, vertos kitų užuojautos, pavirstų tiesiog mirtina tyla. Kaip ir mano istorija. Nežinau ar atleidau sau. Nežinau ar sugebėsiu paleisti, išplėšti šį žmogų iš savo širdies. Banalu. Eiline pasimetėlė, bet ko aš esu verta? Galbūt turėčiau būti dėkinga už tai likimui, o gal jai, o gal niekam. Gal turėčiau bėgti kaip išprotėjusi nuo visko ir nuo visų. Tos mintys, niekad jos nepalieka manosios sielos.
Kaip ir dabar tą vakarą, prieš daugiau kaip 20 metų buvo apsiniaukę ir smarkiai lijo. Tai buvo vienintelis kartas, kurį aš atsimenu ir tuo pačiu tai buvo ir paskutinis kartas, kai mes buvome kartu. Batukai iškart sušlapo, kai išlipau iš lėktuvo, (kaip ir dabar) ir niekad atgal nebegrįžau. Nes nebuvo kur, nebuvo pas ką. Ji laikydama mane už rankos, padėjo išlipti. Buvau maža pažeidžiama mergaitė, bet jau nebe vaikas. Nužingsniavome tolyn. Nepamenu kelio. Mes ėjome tyliai link kito gyvenimo, kur nebebus Jos, ko aš nežinojau.
„Viską ką mes turime – mūsų laikas. Laikas, kuri mes patys nusprendžiame kam dovanoti, o iš ko atimti. Laikas – tarsi svarbiausia gyvenimo dalis. Pradžia. Ar būtų teisinga branginti minutės ir kreipti dėmesį į tai, kur mes jas prarandame, tylumoje ar audroje. Pasaulis tai mūsų veiksmai, tai mūsų įdirbis, ir paskendęs juose laikas. Mes dalinamės laiku ar gyvename?“ – pirmieji žodžiai kurie atsirado mano dienoraštyje praeita pavasarį, net ir pati nevisai suvokiu tą gilią prasmę, kurį po truputi formavosi mano pasąmonėje jau tada, prieš 20 metų.
„Ar aš verkiau?“ - Gurkšnoju Latte. - Gal. Bet nežinojau kodėl, nežinojau tikrosios priežasties. Dabar žinau, bet ašarų nėra. Liko sausa prisiminimų dėlionė ir lietus. Negailestingas lietus strigo mano mintyse. Kelionės nepamenu, nepamenu ir visų smulkmenų, jau pamiršau. Laikas padarė savo darbą - ištrynę daug detalių, kurias bandau prisiminti, o gal bandau užmiršti? O gal nebenoriu prisiminti. Nenoriu prisiminti ir jausmų, tų jausmų, kuriuos išgyvenau tada, o gal juos palaidojau giliai širdyje, bet Jos ne.
Jos veidas, Jos balsas, Jos vaizdinys, viskas kaip ant delno, net nežiūrint, kad praėjo tiek daug metų. Laikas negailestingas, dažniausiai įstringa mintyse tai, kas atnešė stipriausius išgyvenimus. Meilė.
Saulės spinduliai apakino mane, o praeiviai šypsosi pamatė kaip aš susiritusi tarsi kamuoliukas, kruopščiai rašausi kažką labai svarbaus savo dienoraštyje. Tai buvo antrasis bandymas išsilieti dienoraštyje, jau vasaros pabaigoje. Aš stebiuosi savo pasikeitusiu raštu. Ar gyvenime svarbiausias yra tikslas ar pats gyvenimas? Siekti kažko, kas mums svarbiausia, kas duoda jėgų suprasti tiesą.
Ji. Būtent Ji. Jos vaizdinys nuolat mano akyse. Užsimerkiu ir vėl matau ją. Pilkos gilios akys, kurias paveldėjau iš Jos ir aš. Toje juodai baltoje nuotraukoje, į kuria aš galėdavau žiūrėti valandomis. Nuotrauka, viskas kas man liko iš Jos. Sielvartas, skausmas, svajos, mintys. Kas slepiesi Jos žvilgsnyje? Skausmas, nuostolis ar beribe meilė. O gal tai mano mintys? Gal tai tiesiog atspindys mano ilgai trunkančių išgyvenimų? Užkerėta mintimis apie ją, pasineriu vis tolyn. Žinau, kad nesusitiksim ir neišgirsiu Tavo šilkinio balso. Nors ir šiandien žinau, atpažinčiau Tave tarp milijardo.
O gal gerai, kad Tavęs nebuvo vaikystėje, nes nebūčiau niekada mačiusi geresnio gyvenimo ir nebūčiau tokia savarankiška. Aš niekada nebūčiau Aš. Nebūtu manęs šioje kavinėje, o gal šiame pasaulyje. Kokią kainą Aš sumokėjau ir už ką? Nesuvokiu prasmės ir dabar. Tu visad buvai ir vis dar esi stipriausias ir paslaptingiausias žmogus iš visų.
Žinojau, kad Tu grįši ir apkabinsi mane. Vakarais pasinėrusi į savo fantazijų pasaulį, Aš žinojau, kad grįši. Laukdavau, meldžiausi ir vis svajojau. Visada mintimis buvau su Tavimi visus tuos metus, kai nebuvo Tavęs šalia. Ir sulaukiau praėjus 10 metų.
Vėl lijo, nors buvo vasaris. Bet ir šiais metais vasarį jau nebuvo sniego. Pamačiau. Ramiai gulinčią užmerktomis akimis. Gražiai, labai puošniai aprengta pilku kostiumėliu. Jokiu jausmų, tylu ir tuščia. Šalta kakta. Paskutinis bučinys. Aš jau tada būdama keturiolikos metų nebuvau vaikas. Mintys sukiojo mane tarp mano svajonių, kurios niekada neišsipildys ir prisiminimų, kurie gelia iki šiol, tarsi adatos. Tada Aš supratau, kad vis tiek lauksiu, nors nebėra ko laukti. Nebėra. Nebežinojau kaip užpildyti save, tą erdvę, kuri atsirado Tau išėjus. Knygos tapo draugais. Melas tapo priešu. Naktis virto nerimo labirintų ir noru pamiršti, atleisti. Nes Tavęs nebuvo. Nebuvo iki ir nebuvo po.
Naktimis aš vis dar sapnuoju tą kitą gyvenimą, kurio niekada negyvenau su Tavimi. Pasivaikščiojimai parke, ledai, naivus juokas. Pusryčiai ir vakarienės. Žaidimai ir pasakų sekimas naktimis. Aš neišmokau plaukioti, nes svajojau kad Tu mane išmokysi, aš svajojau kad Tu išmokysi mane važiuoti dviračiu, bet išmokau pati ir svajojau kaip parodysiu Tau ir kaip Tu džiaugsiesi... Be galo daug minčių ir neišpildytų svajonių.
Myliu Tave, Myliu labiau už visą pasaulį ir labiau už tą gyvenimą kuri Tu man padovanojai. Myliu. Atleisk man, kad vis dar nepaleidžiu Tavęs iš savo širdies mano mamą...