„Perskaičius atvirą vyro laišką apie problemą, dėl kurios jis bijo mylėtis, kilo noras parašyti atsakymą ir tuo pačiu pasidalinti savo patirtimi.
Prieš porą mėnesiu susipažinau su nuostabiu žmogumi, kuris iš karto mane sužavėjo ir pritraukė savo mokėjimu išklausyti, paguosti, suprasti. Akimirksniu supratau, kad tarp mūsų gali būti stiprus dvasinis ryšys. Šį asmenį pradėjau vertinti už tai, kad su juo atradau savo slaptus norus ir poreikius, kurių su kitais žmonėmis atskleisti tiesiog nebuvo galimybių. Be to, vertinu jį už paprastą žmogiškumą, už tai, kad grąžino mano gyvenimui džiaugsmą, jog su juo atradau tikrąją save, su juo galiu jaustis laiminga ir džiaugiuosi kiekviena sekunde praleista kartu.
Su laiku savo simpatiją ir poreikį būti kartu pradėjo rodyti ir jis… Greitai pasikeitė mūsų gyvenimas, dabar mes prasmingai leidžiame laiką, kartu tobulėjame, abudu esame motyvuoti keistis, mums malonu būti kartu, mes nenorime skirtis net tada, kai valandų valandas praleidžiame kartu. Jis pats pabrėžė ne vieną kartą, kad su mano atsiradimu jo gyvenimas tapo daug smagesnis, įnešiau pozityvo, net pati pastebėjau, jog laime ir džiaugsmu, kurį patyriame kartu, jis nori dalintis su kitais. Tą patį galiu pasakyti ir apie save...
Žmonės stebisi mano džiaugsmingomis spindinčiomis akimis, aš tapau ramesnė, jautresnė, atsirado naujų pojūčių, atrodo viskas gražu ir paprasta. Bet…
Jis sako, kad turi kažkokią problemą, dėl kurios negali man garantuoti pilnaverčių santykių... Problema ta, kad mes abudu norime sveikų santykių, bet jį kažkas stabdo (jis bijo mylėtis, nes mano, jog gali prarasti mane visiems laikams).
Perskaičiusi šį laišką, pagalvojau, o gal jis turi tokią pačią problemą? Jeigu tai būtų tiesa, ir jeigu tik tokia problema „neleistų“ žmonėms būti kartu, tai ką tada mes galime kalbėti apie kitas kliūtis? Juk žmonės yra kartu netgi tada, kai tarp jų stovi ligos, ir jie vis vien sugeba išlaikyti savo santykius stiprius, išlikti ištikimais vienas kitam, tausoti ir puoselėti dvasinį ryšį. Noras būti kartu yra stipresnis už viską, jis tarsi varomoji jėga, kuri suteikia prasmės ir stiprybės mūsų gyvenimui.
Atsakydama į klausimą, ar meilė yra tik seksas, norėčiau pateikti savo nuomonę - taip, seksas yra neatsiejama meilės dalis, per seksą (kalbu apie sveiką sekso sampratą, o ne gyvuliškų poreikių tenkinimą) žmonės parodo pasitikėjimą vienas kitu, jis suartina. Manau, kad tai aistros, kuri gimė meilėje, išreiškimas kitam asmeniui. Bet meilė gali būti kitokia… Meilė ir santykiai tai daugiau nei vien lytinis aktas. Pasimylėti yra labai paprasta, pamilti žmogaus sielą - tai mokslas, menas, kūryba.
Nemanau, kad išvardinta problema gali turėti įtakos santykiams… Nereikia nusivilti visa moterų lytimi. Tikiu, šioje sugadintoje visuomenėje dar liko sveikai mąstančių moterų…“