– Pažvelkime į senovės miškus, kai juose dar nebuvo vykdoma žmonių veikla. Kokie jie buvo?
– Kad pamatytume pirmykščius miškus mums tektų sugrįžti į geležies amžiaus pradžią – 500 m. prieš Kristų ir anksčiau. Tikėtina, kad tuomet miškai aprėpė apie 70 proc. dabartinės mūsų šalies teritorijos. Dar apie ketvirtadalyje ploto tyvuliavo pelkės.
Ilgainiui didėjant žmonių populiacijai miškingumas pradėjo mažėti, nes ėmė populiarėti lydiminė žemdirbystė – vienas iš primityviųjų žemdirbystės būdų, kuomet miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai. Lydiminės žemdirbystės pabaigoje XII amžiuje miškingumas sumažėjo iki 50-55 proc.
Kokia buvo šių miškų struktūra jų rūšinė sudėtis galima tik spėlioti. Pirmosios žinios apie miškų ypatumus aptinkamos tik XIII a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose teigiama, kad tuomet vis dar didelės krašto teritorijos buvo nepaliestos intensyvesnės žmonių veiklos. Jos buvo apaugusios miškais ir vadintos dykromis.
Dykros arba buvo negyvenamos, arba į jas atvykdavo žmonės šienauti pievų, medžioti, žuvauti, užsiimti bitininkyste. Kiek plačiau to meto miškai apibūdinami kryžiuočių kronikose, kur teigiama, kad kryžiuočiams skverbtis į dabartinę Lietuvą labai trukdė miškų tankmės ir pelkėtos vietovės.
Bet minimi ir gražių, didelių medžių medynai, per kuriuos prasiskverbti irgi buvo nelengva, nes vietiniai kariūnai užversdavo geresnius praėjimus medžiais arba net panaudodavo specialią kovos taktiką – „domino efektą“, kuomet priešui artėjant įpjaudavo daugelį medžių, o keletą jų tinkamu laiku paversdavo. Šie krisdami vertė ir kitus įpjautus medžius taip sudarydami nepraeinamas užtvaras ar netgi pražudydami bei išblaškydami atėjūnus.
– Tuometiniai miškai labai skyrėsi nuo dabartinių.
– Miškų struktūrą ir augaviečių būklę senovėje lėmė natūralūs cikliškai besikartojantys miško ekosistemų raidos procesai: sengirėse senstant medžių bendrijoms dėl intensyvėjančio grybų pūdančių medieną ir vabzdžių poveikio nyksta medžiai ir formuojasi tik jų retmės.
Atsirandančiose erdvėse plečiasi tankūs trako (krūmų) sąžalynai. Tuomet šiuose miško plotuose sumažėja fitomasės prieaugis, dėl ko mažėja augalų išgarinamo vandens kiekis, o vis daugiau vandens telkiasi dirvožemyje ir formuojasi šlapynės bei pelkės. Šių procesų trukmė gali būti įvairi – keliolika dešimtmečių ar dar ilgiau.
Vėliau (pirmiausiai sausesnėse vietose) ima rastis per pasenusius krūmus besiskverbiantys medžių sėjinukai, iš kurių vėliau susiformuoja medžių bendrijos (medynai). Šis etapas irgi trunka keliolika dešimtmečių. Vėliau šie procesai kartojasi. Todėl labai tikėtina, kad senovėje nuolat apie pusėje miškingų plotų driekėsi krūmų sąžalynai su privirtusiais medžiais ir augančių senų medžių retmėmis, o kituose miško plotuose ošė spygliuočių ir lapuočių medynai. Dideliuose plotuose dėl perteklinės drėgmės medžiams įsigalėti net nepavykdavo.
– Ilgainiui žmonių veikla miškuose darėsi vis intensyvesnė. Kokią reikšmę miškai turėjo žmonėms ir kaip jie buvo valdomi vėliau?
– Miškai žmonėms darėsi vis svarbesni ne tik medžioklei, bitininkystei gyvulininkystei, bet ir medienos gavybai. Kita vertus miškai buvo kliuvinys žmonių gyvenamajai aplinkai plėsti.
Miškininkystės kaip specifinės žmonių veiklos pradžia Lietuvoje laikytinas XVI a. Kai LDK valdė Žygimantas Senasis (1506-1548) ir jo sūnui Žygimantas Augustas (1544—1572) susiformavo miškų nuosavybė – visi miškai priklausė arba Didžiajam Kunigaikščiui, arba privatiems žemvaldžiams bajorams. Beje, panašios miškų nuosavybės formos išliko iki šių dienų.
Dabar turime Valstybinius ir Privačius miškus. XVI a. galima laikyti pirmąja miškininkystės sėkmės istorija, nes tuomet susiformavo ne tik miškų nuosavybė, bet ir miškų administravimo pradmenys. Žygimanto Senojo iniciatyva įsteigti pirmieji miškų administraciniai vienetai – girininkijos. Tuomet iš veikusių LDK 43 girininkijų dabartinėje Lietuvos teritorijoje jų buvo – 14.
Po Žygimanto Augusto vykdytų žemės reformų LDK atsirado daugiau girininkijų, o karališkųjų girių turtams saugoti, juos prižiūrėti buvo skirta daugiau apsaugos pareigūnų: ne tik girininkų, bet ir miško sargų bei žvėrių sekėjų. Tuo metu įvyko dar vienas nepaprastos svarbos įvykis. Siekiant gauti daugiau pajamų iš Didžiojo Kunigaikščio girių, 1558 m. LDK Seime nutarta aprašyti girias, žvėrių perėjas ir atlikti miškų reviziją. Žygimantas Augustas reviziją pavedė atlikti Gardino horodničiui, Mstigobovo seniūnui Grigaliui Valavičiui. Girių revizija vyko 1559 m. Ją galima pavadinti pirmąja Lietuvos miškų inventorizacija. G. Valavičiaus atliktas girių aprašymas buvo svarbus darbas, suteikiantis patikimų žinių apie XVI a. vidurio Lietuvos miškus. Jis sudarė prielaidas ateityje gerinti valstybės miškų išteklių naudojimą ir apsaugą
Antroji miškininkystės sėkmės istorija jau sietina su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovu Vladislovu Vaza (1632-1648). 1636 m. buvo pradėtas Didžiojo Kunigaikščio girių administravimo pertvarkymas, vadinamas girių ordinacija.
Valdovo pavedimu buvo sudaryta pareigūnų grupė, kuri aprašė visas Didžiojo Kunigaikščio girias, paskirstė jas administracinio valdymo vienetais, bei nustatė personalą girioms prižiūrėti. Miškai, kaip ir anksčiau, buvo padalinti į girininkijas, o šios į rajonus (kvateras). Rajonai padalinti į dar smulkesnius padalinius – barus (ostupus). Pavyzdžiui Varėnos – Perlojos – Merkinės girininkija buvo padalinta į 2 rajonus – Varėnos ir Merkinės, o šie – į 22 barus. Miškus ir juose vykdomą veiklą šioje girininkijoje prižiūrėjo apie 100 pareigūnų.
Kiekvienoje girininkijoje girininkas ir kiti darbuotojai gavo pareigų aprašymą (ordinaciją). Girininko pareigų aprašyme buvo be kita ko nurodyta kas ketvirtį pateikti ataskaitą apie sumedžiotus, kritusius, sužeistus žvėris bei kitą atliktą veiklą miškuose.
Tokia miškų administravimo sistema tapo efektyvesne, nes dirbo daugiau miškų pareigūnų, kurie buvo atsakingi už normaliai aprėpiamą plotą, todėl galėjo gerai pažinti jiems priskirtus miškus (apie 2000 ha kiekvienam) ir juose vykdomas veiklas. Tokia trijų lygių miškų administravimo sistema veikė beveik 400 m. tik keitėsi institucijų pavadinimai. Pastaruosius du šimtmečius jie buvo tokie: urėdija – girininkija – eiguva.
– Miškai tuo metu patenkino žmonių poreikius?
– Apibendrinant LDK ir ATR laikotarpį galima teigti, kad tuomet miškai buvo naudojami kasdienių gyvybinių žmonių poreikių tenkinimui bei pajamų gavimui iš medienos pardavimo, atsiradus jos paklausai vietos ir užsienio rinkose. Tuo metu dalis miškų buvo paversta žemės ūkio naudmenomis, taip užtikrinant gausėjančių gyventojų išmaitinimą, gyvenviečių ir miestų augimą. Nors visam LDK ir ATR laikotarpiui būdingas laipsniškas miškų ploto mažėjimas verčiant juos dirbamomis žemėmis, tačiau tai buvo, galima sakyti, teigiamas, stiprinęs valstybę dalykas, nes miškingumo sumažėjimas iki 40-45 proc. nekėlė grėsmės kraštovaizdžio stabilumui.
XVIII a. silpstant ATR reikšmingesnių pokyčių miškininkystėje nebuvo. Po 1795 m. įvykusio ATR trečiojo padalijimo Lietuvos teritorija esanti dešinėje Nemuno pusėje, atiteko Rusijai, o kairėje – Prūsijai. Šis padalijimas ir vėlesni valdymo pokyčiai ilgam laikui nulėmė miškų administravimo, miško ūkio organizavimo bei miškų tvarkymo skirtumus kairėje ir dešinėje Nemuno pusėse.
Prūsijoje tuo metu pradėjo sparčiai vystytis miškininkystės mokslas. 1816 m. buvo suformuluoti nurodymai kaip tobulinti miškų tvarkymą. Buvo paskelbtos trys ypatingos svarbos tezės: uždrausti pasirinktinius kirtimus, skatinti miško žėlimą po kirtimų, o stabdant miško ligų ir kenksmingų vabzdžių daromą pažaidų plitimą, vykdyti sanitarinius kirtimus. Po ketverių metų buvo išleista pirmoji miškotvarkos instrukcija ir pradėti miškotvarkos darbai.
– Kas yra pasirinktiniai kirtimai? Kodėl jie buvo uždrausti?
– Anksčiau ruošiant žaliavinę medieną pasirinktinais kirtimais medkirčiai brandžiuose medynuose nukirsdavo stambiausius, geriausios kokybės medžius, palikdami menkaverčius medžius bei krūmynus. Tokiu būdu būdavo tik paspartinama medyno destrukcija, bet nepaskatinamas medyno atsikūrimas. Tokie kirtimo būdai alindavo miškų išteklius, nes iškirsto medienos tūrio ilgus dešimtmečius nekompensuodavo sumažėjęs jos prieaugis.
1831 m. Prūsijoje buvo išleista nauja miškotvarkos instrukcija, kurioje suformuluoti principai kaip įgyvendinti nenutrūkstamą ir tolygų miškų naudojimą bei apibūdinti būdai kaip užauginti našius medynus ir išvengti miškuose medynų destrukcijos, krūmynų suvešėjimo bei dirvožemio pelkėjimo procesų. Tai didelės sėkmės istorija miškininkystės praktikoje.
– Vardijate miškininkystės sėkmės istorijas, bet A. Baranauskas 1861 m. gerai žinomą poemą „Anykščių šilelis“ pradėjo žodžiais – „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę...“
Taip, laikas atskleisti ir nesėkmes. Minėjau, kad 1795 m. didžiąją Lietuvos dalį užgrobė Carinė Rusija. Lietuvos miškininkystė pradėta reguliuoti Rusijos miškų įstatymais. Miškininkai dirbo sukarintos tvarkos principais. Girininkai turėjo karinius laipsnius, tačiau specialų išsilavinimą buvo įgiję tik keli. Pavyzdžiui, 1851 m. Vilniaus gubernijoje, kuri apėmė rytinę Lietuvos dalį ir didelę dalį dabartinės Baltarusijos, iš čia dirbusių 8 girininkų buvo tik 3 miškininkai-specialistai.
Rusijos miškininkystės politikai mąstė maždaug taip: „Prūsiško miškininkystės mokslo mums nereikia, mes žinome, kaip įvesti tvarką miškuose...“. Turėta galvoje represiniai miškų apsaugos būdai, kurių įgyvendinimui buvo suformuluotos specialiosios tvarkos, Pavyzdžiui, „ ...už medienos, kurios kaina iki 30 rublių, vogimą vagis galėjo būti baudžiamas ištrėmimu į tolimas Rusijos gubernijas. Jeigu vagis buvo baudžiauninkas, jis galėjo būti siunčiamas į darbo stovyklas ar baudžiamas 40-50 rykščių kirčiais“. Šios bausmės buvo skiriamos vietiniams valstiečiams ir baudžiauninkams, tačiau miškų valdytojai elgėsi pagal savo interesus.
Valdant svetimšaliams beveik du trečdaliai miškų buvo susikaupę stambiose feodalinėse valdose. Dėl dvarininkų, kurių dauguma buvo kitataučiai ar nutautėję lietuviai, interesų miškų pavertimas dirbamomis žemėmis darėsi masiškas, o pasekmės tragiškos.
Per 123 okupacijos metus miškų plotas sumažėjo daugiau kaip dvigubai. Nepriklausomybės išvakarėse (1918 m.) Lietuvos miškingumas dėl grobuoniško miškų kirtimų sumažėjo iki 19-20 proc.
– Tai reiškia, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę miškininkai turėjo daug darbo?
– Tiesą sakant, tuomet Lietuvoje miškininkų beveik nebuvo. Nepaisant to, per dešimtmetį buvo nuveikti didžiuliai darbai: sukurta lietuviškoji miškų administracija, pradėti rengti aukštosios kvalifikacijos miškininkystės specialistai, vystant miškotyros mokslą paruošti miškų naudojimo teoriniai pagrindai. Šie trys „banginiai“ sudarė prielaidas racionalizuoti miškininkystę ir gerinti miškų išteklius. Pagrindinis šios sėkmės istorijos kalvis buvo lietuviškosios miškininkystės pradininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, poetas – prof. Povilas Matulionis (1860-1932).
P. Matulionis, baigęs Sankt Peterburgo miškų institutą, dirbo Rusijoje ir Lietuvoje įvairiose miškininko pareigose. Jis Suomijoje – organizavo miškotvarkos darbus, vėliau vadovavo vakarų Rusijos regiono (7 gubernijos) miškotvarkos darbams. Po perversmo Rusijoje (1917) bolševikai jį skyrė miškų komisaru, bet P. Matulionis atsisakė jiems dirbti ir sugrįžo į Lietuvą kur ėmėsi Lietuviškosios miškininkystės kūrimo ir kitų svarbių valstybei darbų. 1918 m. jis tapo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi. Įkūrus Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje P. Matulionis išrinktas pirmuoju jos rektoriumi bei Miškotvarkos katedros vedėju. Su gamtininku Tadu Ivanausku įsteigė Gamtos tyrimų stotį prie Švietimo ministerijos, su Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais šviesuoliais subūrė Lietuvai pagražinti draugiją.
P. Matulionis išleido daug svarbių leidinių. Dar Lietuviškosios spaudos draudimo laiku jis Tilžėje išleido (su J. Spuduliu) pirmąjį lietuvišką Aritmetikos vadovėlį, JAV išleido poezijos rinkinį „Margumynai“. Parengė mokslo veikalą „Žolynas“, bei daug kitų specialiosios miškininkystės leidinių.
Bet ne viskas klostėsi taip sėkmingai. Pašlijo P. Matulionio santykiai su kai kuriais iškiliais Lietuvos politikais. Šie paprasčiausiai pavydėjo jo pasiekimų ir populiarumo... . 1928 m. labai netikėtai Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą nutraukti aukštąjį miškininkystės mokslą, o P. Matulionį atleisti iš darbo. Tai buvo skaudus smūgis grąžinantis miškininkystę į primityvią ūkio formą, kuomet nenormuotai plečiami miško kirtimai siekiant gauti kuo daugiau pajamų.
Tokioje apgailėtinoje padėtyje miškininkai nenuleido rankų. Ypač daug pastangų įdėjo P. Matulionio bendražygis, jo jaunesnysis kolega Antanas Rukuiža. Jis nuo 1927 m. vadovavęs Alytaus aukštesniajai miškų mokyklai, 1936 m. tapo Miškų departamento direktoriumi. Pradėjęs šį darbą sudarė 12 punktų miškų ūkio tvarkymo planą ir skubiai ėmėsi jį įgyvendinti. Pagrindiniai šio plano uždaviniai buvo tokie: pertvarkyti Miškų departamento struktūrą; organizuoti miškų mokslinius tyrimus ir atkurti aukštosios kvalifikacijos miškininkystės specialistų rengimą; įsteigti miško želdinimo fondą ir pradėti taikyti medynų atkūrimo bei jų ugdymo (priežiūros, formavimo) darbus; paruošti miškų statutą (įstatymą); organizuoti miško kelių statybos ir jų priežiūros darbus; statyti ar suremontuoti miškų pareigūnams gyvenamuosius būstus; sausinti šlapius miškus; gerinti miškų pievas; apželdinti nederlingas dirvas; iškelti iš miškų gyventojus, aprūpinant juos geros žemės sklypais kitose vietose; organizuoti ąžuolynų atkūrimo darbus; rūpintis eigulių ir kitų miškininkystės tarnautojų aprūpinimu dvigubai padidinant jiems atlyginimus.
Tokie konkretūs darbai ir rūpestis miškais kėlė miškininkų bendruomenės entuziazmą ir patriotizmą. Dauguma miškininkų ne tik sąžiningai darbavosi tiesioginės pareigose, bet buvo aktyvūs visuomeninių organizacijų veiklose: šaulių sąjungoje, Lietuvos miškininkų sąjungoje (LMS), medžioklės ir žūklės draugijoje. LMS pradėjo leisti žurnalą „Mūsų girios“.
1939 m. Lietuvos miškų sistemoje jau dirbo apie 4000 darbuotojų, kurie veiksmingai papildė negausias to meto šviesuomenės bei inteligentijos gretas ir įgijo aukštą prestižą, pagarbą visuomenėje.
– Kaip buvo vykdoma miškininkystė sovietinės okupacijos ir karo metais? Ar situacija gerėjo?
– Šio laikotarpio įvykius miškininkystėje ir miškų išteklių pokyčius, atlikęs didžiulės svarbos studiją, išnagrinėjo nusipelnęs miškotvarkininkas ir miškininkystės istorijos žinovas Algirdas Brukas. Pirmiausiai, didžiules netektis patyrė Lietuvos miškininkų bendruomenė.
Per 1939 – 1953 m. laikotarpį, A. Bruko duomenimis, 357 miškininkai buvo nužudyti, 933 represuoti, bet išliko gyvi, 253 pasitraukė į Vakarus, 900 darbuotojų išėjo iš miškų sistemos, ieškodami saugesnių darbo sąlygų. Miškai irgi kentėjo. Karo pradžioje vokiečiai vien karo reikmėms planavo kasmet iškirsti po 3 mln. m3 medienos. Tačiau lietuviškos vadovybės dėka pavyko tokius apetitus sumažinti. Lyginant su Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių vykdytu grobuonišku mūsų miškų kirtimu, Antrojo pasaulinio karo laikotarpis tarp 1942–1944 m. Lietuvos miškams nebuvo labai žalingas.
Didžiausia žala miškams buvo padaryta bolševikmečiu – 1940, 1941 ir 1946-1948 m. Penktojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos miškingumas ir miškų našumas buvo sumenkęs ir prilygo 1918 m. rodikliams.
Vėliau, kaip nekeista, situacija keitėsi į geresnę pusę. Tokioje, atrodo, beviltiškoje padėtyje sovietų valdžios mąstymą apie miškus ir miškininkystę būtų galima apibūdinti maždaug taip „Miškininkai ! Tvarkykitės patys …”. Net centrinio sovietinio aparato (Maskvoje) valdininkai laikėsi panašios nuomonės. Tokiam jų apsisprendimui didelės įtakos turėjo Lietuvos naujosios miškininkų kartos veiksmai. Jie visomis išgalėmis ir naudodami įvairiausius būdus siekė savarankiškumo.
Nors žymiausių Nepriklausomos Lietuvos miškininkų netekome, tačiau jų dvasia išliko. Beveik trisdešimtmetį pokario metais miškų ūkio ministru dirbo Alytaus aukštesniosios miškininkystės mokyklos absolventas Algirdas Matulionis. Nors išoriškai jis demonstravimo lojalumą sovietinei ideologijai, bet širdimi buvo Lietuvos miškų patriotas. Tą patvirtina jo bandymai gelbėti miškininkus, kuriems grėsdavo tremtis. Potencialius tremtinius jis perkeldavo į kitus rajonus ir kartais toks veiksmas padėdavo. Pats A. Matulionis degė noru puoselėti šalies miškus.
Atrodo neįtikėtinai, bet būdamas ministru savaitgaliais jis važiuodavo į Raguvėlės girininkiją, kur pats pagal vokiškos medynų tūrio ugdymo sistemos reikalavimus ženklindavo kirstinus medžius.
Šioje girininkijoje ir kitur (dažniausiai miškuose) drauge su Miškų tyrimo instituto specialistais labai dažnai organizuodavo demonstracinius seminarus, kurių metu buvo skleidžiamos žinios apie naujus miškų našumo didinimo ir kitų miško funkcijų puoselėjimo būdus bei technologijas. Tokios veiklos telkė miškininkų bendruomenę gerinti miškų išteklius. Ir tai davė labai gerų rezultatų. Šalies miškų ištekliai 1950–1990 m. labai pagerėjo. Miškingumas padidėjo nuo 19,7 proc. iki 29,8 proc., miškų našumas (vidutinis medynų tūris) – nuo 104 m3/ha iki 173 m3/ha, o bendrieji miškų ištekliai (visų medynų tūris) – nuo 125 mln. m3 iki 320 mln. m3.
Šiuo laikotarpiu miškai pagal funkcinę paskirtį buvo suskirstyti į dvi grupes. I grupę sudarė apsauginiai miškai (vandenų, kelių, geležinkelių apsauginių juostų miškai; ypač vertingi miškų masyvai; žaliosios zonos aplink miestus ir gyvenvietes; kurortų sanitarinės apsaugos zonos; miestų miškai bei specialiosios tikslinės paskirties miškai). II grupę – eksploataciniai miškai. I grupės miškai sudarė apie 40 proc., o II grupės – apie 60 proc. miškų ploto. Skirtingų grupių miškams buvo parengti specifiniai jų tvarkymo būdai. Tai buvo teigiamas miškininkystės ypatumas.
– Kokių problemų tuo metu buvo miškininkystės sektoriuje?
– Tuo laikotarpiu viena iš garsiau nuskambėjusių istorijų – nomenklatūrinės medžioklės. Sparčiai gerėjant miškų būklei ir gausėjant miško faunai Komunistų partijos Centro komiteto ir kiti privilegijuoti valdininkai labai pamėgo prabangias medžiokles. Ilgainiui nomenklatūrininkų apetitai labai padidėjo – jie reikalavo, kad išsirinktuose miškų plotuose būtų gausu kanopinių žvėrių.
Dėl didelių šių žvėrių koncentracijų masiškai nyko miško želdiniai. Miškininkams tekdavo po keletą kartų tokiose vietose juos atsodinti. Sąjūdžio laikais daugiausiai prof. Vaidoto Antanaičio ir prof. Vytauto Padaigos pastangomis nomenklatūrinės medžioklės buvo išardytos.
– Turbūt atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miškininkai tapo savarankiškesni?
– Atkūrus nepriklausomybę dar kurį laiką veikė Miškų ūkio ministerija. Pirmuoju ministru tapo viena ryškiausių miškininkystės mokslo asmenybių prof. Vaidotas Antanaitis. Miškų ūkio ministerija veikė iki 1996 m. Šiuo laikotarpiu priimant visus svarbius miškininkystės strateginius sprendimus miškininkų nuomonė buvo lemiama.
Paminėtini atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu tokie miškininkų nuveiktų darbai: parengtas LR Miškų įstatymas, įgyvendinta nauja geriau atliepianti miškų funkcinę paskirtį miškų skirstymo į keturias miškų grupes sistema, modernizuotos miškotvarkos darbų technologijos, sukurta Nacionalinės miškų inventorizacijos sistema ir kt. Nuo 1990 m. iki šiol miško ištekliai sparčiai gerėjo: miškingumas padidėjo nuo 29,8 proc. iki 33,8 proc., miškų našumas (vidutinis medynų tūris) – nuo 173 m3/ha iki 266 m3/ha, o bendrieji miškų ištekliai (visų medynų tūris) – nuo 320 mln. m3 iki 567 mln. m3.
Panaikinus miškų ūkio ministeriją pradėta vis labiau apriboti miškininkų savarankiškumą. Kuriant ar tobulinant miško teisės aktus dažnai ignoruojama miškininkų nuomonė. Šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais miškininkystės klausimais dėl politikų ir miškininkų padarytų klaidų kilo didelė sumaištis, vykdant valstybinių miškų valdymo pertvarką. Galiausiai po miškų urėdijų reformos valstybinių miškų vadovu tapo naftininkas. Aišku toks eksperimentas negalėjo ilgai trukti, tačiau tokie veiksmai mažina miškininkų motyvaciją.
– Kaip vertinate dabartinį požiūrį į miškus ir ko šiame sektoriuje reikia labiausiai?
– Ženklų keliančių rūpestį yra. Ėmė mažėti miškininkų auginamas derlius. Metinis miškų prieaugis šiuo metu 500 tūkst. m3 mažesnis negu buvo prieš 3 metus. Tai dar ne tragedija. Bet jeigu ir toliau bus ignoruojama miškininkų nuomonė vietoje dabartinių Miškų užauginsime dykras. Miškininkų išvarymas iš miško grindžiamas norais gausinti bioįvairovę. Tačiau gali nutikti priešingai, nes iki šiol bioįvairovė miškuose gausėjo sparčiais tempais – proporcingai miškų našumo didėjimui.
Visgi, miškininkai turėtų išlikti optimistais. Prielaidos atkurti miškininkų prestižą yra – kol kas dar yra geri miškų ištekliai, dar turime kvalifikuotų miškininkystės specialistų. Tikėkime, kad atsiradęs nesusikalbėjimas tarp miškininkų, aplinkosaugos organizacijų ir politikų yra laikinas. Paprastai protingi žmonės kalbasi argumentų kalba, identifikuoja problemas, atranda sprendimus ir užkasa karo kirvius...
– Ačiū už įdomų pokalbį.
– Ačiū jums.
