Silpna valdžios ranka
Apie Vilniaus rajono gyventojo Algio Alfredo Kaušakio kankinamą kaimenę kalbėta ir anksčiau. Dar pernai sausį didelė banda žemaitukų, ištrūkusių iš aptvaro, per šaltį išbadėjusi klajojo po kaimo apylinkes ieškodama pašaro. Tik kai arkliai pradėjo gaišti, valstybė pagaliau jais susirūpino. Pas ūkininką atvykę veterinarijos specialistai pamatė siaubo filmo vertą vaizdą – vieni žirgai gulėjo negyvi, kiti – panašūs į vaiduoklius stovėjo šalia. Iš viso A. A. Kaušakio ūkyje nugaišo 21 arklys.
Daugelio išgelbėtų arklių būklė tebėra labai sunki. Dramatiška, kad jis už žemaitukų veislės arklius gaudavo nemažas ES išmokas, kurias panaudojo kitoms reikmėms. Dabar jis jau priėjo liepto galą, jo byla atsidurs teisme, tačiau – kokia kaina...
Arklius kankinęs ūkininkas ne kartą buvo baustas administracine tvarka, bet baudos nepadėjo, valstybės ranka buvo per silpna, kaip ir Laimūnui Rožukui, laikiusiam arklius savo kaimo turizmo sodyboje Trakų rajone, kur žmonėms buvo siūloma pramoga – pajodinėti perkarusiais, suvargusiais arkliais. Nors Valstybinė maisto ir veterinarijos taryba perspėdavo verslininką, bet tokia padėtis tęsėsi metų metus...
Kenčia dėl nežinojimo
Prieš trejetą metų Giedriaus Klimkevičiaus iniciatyva suorganizuotas žygis su žirgais prie Juodosios jūros sulaukė didelio visuomenės, bet ne gyvūnų teisių gynėjų susidomėjimo ir susižavėjimo. „Pasaulinės asociacijos už gyvūnų apsaugą“ („World Society for Protecting Animals“, WSPA) atstovai tuomet pareiškė, kad žirgai buvo verčiami atlikti užduotį be tinkamo pasiruošimo, kompetencijos ir inventoriaus.
Jiems netiko balnai, jie nešė neprofesionalius raitelius, o viena kumelė žygio metu net krito. Iškilmingai sutinkant žygio dalyvius, žirgai patvirtino šią mintį – neatrodė laimingi, į akis krito jų liesumas. Žinoma, nei žygio organizatorius, nei jo dalyviai specialiai žirgų kankinti nenorėjo – tiesiog trūko išmanymo ir suvokimo, kad žirgas – gyvas padaras, o ne motociklas, kad gyvūnai ištikimai tarnauja žmogui, tačiau jis privalo juos saugoti ir rūpintis.
Pasak žirgų asociacijos atstovų, žirgų nepriežiūros dėl žinių stokos atvejai dažnesni, nei brutalus gyvūnų kankinimas, tačiau, jų nuomone, lietuviai nemoka elgtis su žirgais. Todėl pagrindinis Žirgų globos asociacijos tikslas – skleisti informaciją apie tinkamą žirgų priežiūrą ir laikymo sąlygas, ir, žinoma, gelbėti į bėdą patekusius žirgus.
Nereikalingas „inventorius“
Požiūrį į žirgus atspindi ir mums garbės nedaro olimpinių žaidynių prizininkų Edvino Krungolco ir Andrejaus Zadneprovskio ilgamečio treniruočių partnerio žirgo Belfasto istorija.
Sportui netinkamas žirgas buvo parduodamas aukcione kartu su nereikalingu sporto inventoriumi. Gresiančios paskutinės kelionės į skerdyklą Belfastui padėjo išvengti tik tūkstančio litų nepagailėję gyvūnų globėjai, kurie jį išpirko ir surado naujus šeimininkus.
Prasidėjo nuo nelaimės
Žirgų globos asociacijos narys Marius Morkevičius pasakojo, kad jų organizacijos veikla (dirba nuo 2007 m.) prasidėjo nuo nelaimės. Zarasų rajono Amerikos ristūnų augintojas Apolinaras Davainis dvidešimt savo arklių išvežė į netoli Baltarusijos sienos esančius miškus ir juos ten paliko likimo valiai, mat paprasčiausiai pritrūko pašarų.
Žirgai kelias savaites klajojo po apylinkes, išsekę iš bado ir troškulio, perkarę, nuplikę, apnikti parazitų. Keletas žirgų mylėtojų nuvyko į vietą ir bandė gyvulius išvežti, bet šeimininkas už vieną vos ant kojų besilaikantį arklį paprašė po 2 tūkst. litų.
Tuomet buvo kreiptasi į visuomenę ir žiniasklaidą, surinkta šiek tiek lėšų. Iš Zarasų košmaro pavyko išgelbėti tik tris žirgus, vienas neišgyveno – po intensyvaus gydymo Lietuvos veterinarijos akademijoje žirgas buvo užmigdytas, nes dėl bado ir parazitų nustojo veikti jo vidaus organai. Kiti du žirgai dabar yra visiškai sveiki ir toliau globojami asociacijos.
Dalis likusių A. Davainio arklių krito, kiti buvo išvežti į mėsos skerdyklą. Po šio įvykio keletas žirgų mylėtojų nusprendė susivienyti ir įkurti organizaciją, kuri ne tik padėtų valstybinėms institucijoms kovoti su žirgų skriaudikais, bet ir propaguotų žirgų gerovės standartus Lietuvoje.
Žmonės tampa jautresni
Įskaičiuojant liūdnai pagarsėjusio A. A. Kaušakio arklius, ŽGA yra išgelbėjusi apie trisdešimt gyvūnų, taip pat yra prisidėjusi sprendžiant ne vieną krizinę situaciją.
„Pastebėjome, kad žmonės tapo jautresni žirgų bėdoms. 2007 m. buvo labai sunku atkreipti visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį, tačiau dabar situacija pasikeitusi į geresnę pusę. Gelbėdami A. A. Kaušakio arklius, galėjome pasidžiaugti visuomenės neabejingumu: sulaukėme svarios materialinės pagalbos, moralinio palaikymo.
Prie žirgų gelbėjimo bando prisidėti ir šunimis bei katėmis besirūpinančios organizacijos. Tai rodo, kad judame gera linkme, siekdami vieno iš pagrindinių savo tikslų – atkreipti dėmesį į žirgų gerovės problemas ir jas spręsti“, – sakė M. Morkevičius.
Žirgus gelbėti sunkiau
Pavyzdžiui, A. A. Kaušakio atveju savanoriai kone visą savaitę kasdien važinėjo po 80 kilometrų, braidžiojo po mėšlą ir bandė kelti ir gaivinti leisgyvius arklius. Tačiau daugiausiai laiko atima lėšų ir veterinarinės pagalbos paieška, bendravimas su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovais, suinteresuotais žmonėmis, transporto organizavimas, įvairūs kiti organizaciniai reikalai.
Organizacijos nariai kasmet susiduria su 20–25 žiauraus elgesio su žirgais atvejais.
„Ne visuomet tokie signalai pasitvirtina, bet bandome pagal galimybes patikrinti visus. Jei matome, kad žirgas akivaizdžiai skriaudžiamas, sužalotas ir negydomas, pavyzdžiui, su į kanopos vidų įaugusia pasaga, badaujantis, laikomas netinkamomis sąlygomis, visų pirma bandome atkreipti VMVT dėmesį, kalbamės su savininku. Kartais įmanoma susitarti gražiuoju, pasiūlyti pagalbą, įtikinti pasikviesti veterinarą, tačiau jei žmogus nelinkęs bendradarbiauti, labai sunku ką nors padaryti“, – sakė žirgų gelbėtojas.
Trūksta elementarių žinių
Pasak jo, pagrindinės bėdos kyla dėl to, kad žirgų laikymo situacija Lietuvoje yra prasta, dažni nepriežiūros atvejai – elgesio su žirgais kultūra Lietuvoje itin žema.
Aštuoniasdešimt procentų žirgų savininkų, nekalbant apie profesionalius sportininkus, stokoja elementaraus supratimo apie savo augintinio priežiūrą, šėrimą ir netgi jojimą. O tai lemia daugumą žirgų ligų ir traumų. Tai yra konstatavęs Lietuvos veterinarijos akademijos Neužkrečiamųjų ligų katedros vedėjas doc. Andrius Kučinskas.
Prieš keletą metus ŽGA internetu apklausė per tris šimtus Lietuvos gyventojų, laikančių žirgus ar su jais nuolat dirbančių. 99 proc. respondentų atsakė, kad yra girdėję apie žiauraus elgesio su žirgais atvejus, o 85 proc. yra susidūrę su tuo patys. Daugiau nei pusė apklaustų žirgų savininkų žiauraus elgesio atvejus su žirgais mato nuolat.
Tačiau Žirgų globos asociacijai nėra žinoma, kad koks nors žiauriai su žirgais elgęsis asmuo būtų buvęs nubaustas daugiau, nei pinigine bauda.
Galvos skausmas – lėšos
Lėšos yra pagrindinis ir nuolatinis ŽGA galvos skausmas. Šiek tiek susirenkama iš žmonių pervedamų 2 proc. pajamų mokesčio, pernai taip gauti 8 665 litai. Palyginti su poreikiu, tai tik ašaros. Organizacija bando įvairiais būdais populiarinti savo veiklą, rengia labdaros koncertus, menininkų darbų aukcioną, platina informaciją žiniasklaidai, dalija lankstinukus. Tai duoda šiokių tokių rezultatų – organizacijos puslapio „feisbuke“ gerbėjų skaičius didėja, apie ją sužino vis daugiau žmonių, tad tikimasi, kad šiemet paramos iš 2 proc. bus gauta daugiau.
Taip pat nenutrūksta rėmėjų paieškos, su ŽGA bendradarbiauja kelios su žirgais susijusios įmonės, pardavinėjančios pašarus, inventorių ir pan. Išgelbėtus žirgus priglaudžia neabejingi žmonės. M. Morkevičius sakė, kad labai norima atkurti žirgų prieglaudą, kurią 2011 m. teko uždaryti dėl lėšų stygiaus, tačiau tam reikia išties nemažų investicijų. „Bandėme tartis su valdžios institucijomis, bendravome su žemės ūkio ministru, tačiau išpešti pavyko tik miglotus pažadus“, – sakė jis.
Laikosi entuziazmu
ŽGA laikosi vos kelių entuziastų pastangomis: šiuo metu organizacijoje yra 4 nuolatiniai nariai, kurie „tempia“ visą organizaciją, dar dirba apie 15 daugiau ar mažiau aktyvių savanorių, entuziastingi ir atsakingi žmonės visuomet laukiami.
Dėl lėšų stygiaus dabar labiau orientuojamasi į švietėjišką veiklą, rengiami seminarai žirgų augintojams ir mylėtojams, rašomi straipsniai į spaudą. Iki šiol rūpinamasi vienu išpirktu žirgu Bardo.
Šiemet organizacija prisidėjo prie A. A. Kaušakio žirgų gelbėjimo, šis darbas tęsiamas – į Sartus, kur glaudžiasi dauguma konfiskuotų arklių, organizacijos nariai nuvežė visas pavienių žmonių ir įmonių paaukotas gėrybes: 2 tonas pašaro (šienainio ir granuliuoto šieno), antibiotikų, druskos, vitaminų, kitų papildų ir medikamentų.
Rūpinamės ir ŽGA globoti atiduotais žirgais – silpniausiųjų penketuku, prisiglaudusiu Rūdiškėse, taip pat dar trimis, gyvenančiais pas kitus ūkininkus.
Nuo 2008-ųjų ŽGA yra „Pasaulinės asociacijos už gyvūnų apsaugą“ („World Society for Protecting Animals“ (WSPA) nariai, dar po dvejų metų tapo Didžiosios Britanijos gyvūnų teisių apsaugos tarnybos „Royal Society for Preventing Cruelty against Animals“ (RSPCA) tarptautinio padalinio asocijuotais nariais.
„Priklausymas šioms organizacijoms mums yra gana stiprus užnugaris moraline prasme, apie ŽGA veiklą jos praneša savo leidiniuose, turime galimybę pasikonsultuoti. Tikslai yra panašūs, tačiau Vakarų Europoje žirgų augintojams už nepriežiūrą ar kankinimą numatytos didelės baudos ir sankcijos, todėl ten žmonės gerokai labiau išprusę, linkę nuolat mokytis ir tobulėti, žirgų gerove besirūpinančios organizacijos turi tvirtą finansinį pagrindą, tad tokių problemų kaip pas mus ten nėra arba jos gerokai menkesnio masto“, – pasakojo M. Morkevičius.
Liūdnų istorijų netrūksta
Paprašytas papasakoti liūdniausią istoriją iš žirgų gelbėtojų kasdienybės, M. Morkevičius sakė, kad jų buvo nemažai. Jis paminėjo naujausius įvykius su A. A. Kaušakio ūkio žirgais, kai gelbėtojų akyse užgeso iškankintos kumelingos kumelės gyvybė.
„Bandant ją pakelti ir įvesti į transporto priemonę, mus aplankė ūkio šeimininkas ir grasino visus iššaudyti, teko kviesti policiją, vėliau ir ugniagesius. Iš viso tame arklių pragare krito apie dvi dešimtys gyvūnų – tai košmaras, kurį sunku nusakyti žodžiais“, – pasakojo pašnekovas.
„Nusprendžiau ją įsigyti, nors žirgyno specialistai aiškino, kad gyvūnas yra toks senas ir ligotas, jog netrauks nė mėnesio. Nusipirkau ją ir netrukus žirgas atsigavo taip, kad buvo gražu žiūrėti. Rūpinausi ja apie penkerius metus ir per tą laiką ji suteikė daug džiaugsmo man bei aplinkiniams. Iki šiol Griana gyvena ir leidžia dienas Žemaitijoje, Laukuvoje, nors žirgui jau yra 25 metai.
Smagiausia, kai, įdėjus pastangų, ligoti, suluošinti, mirčiai pasmerkti žirgai atsigauna – tokių atvejų turime mažiausiai dvylika. Galima paminėti ŽGA išgelbėtus Belfastą, su kuriuo treniravosi olimpiečiai penkiakovininkai, ponį Lotą, žirgus Viesulą, Pogo, Rudvilsą, Ajerą ir kitus“, – pasakojo M. Morkevičius.
Žirgų globos asociacijos narys pasakojo, kad įsijungė į organizacijos veiklą prieš penkerius metus, susipažinęs su viena jos įkūrėjų Egle Gerulaityte, šiuo metu studijuojančia Didžiojoje Britanijoje.
„Žirgais užsikrėsti nesunku, tai labai žavūs ir protingi padarai ir, kai pabendrauji su jais daugiau, suvoki, kad jie užima vis didesnę vietą širdyje. O tuomet sunku būti abejingam, kai matai, kaip kartais žmonės elgiasi su jais“, – kalbėjo M. Morkevičius.