Su M. Vaštake kalbamės apie tai, kaip augintiniai teigiamai veikia mūsų fizinę ir psichinę sveikatą. Tačiau jie gali tapti ir konfliktų šaltiniu, jei nesutaps jų ir šeimininkų charakteriai bei gyvenimo būdas.
– Tai, kad naminiai gyvūnėliai gali padėti pasveikti savo šeimininkams ir apsaugoti juos nuo įvairių negalavimų, gerai žinoma. Tačiau nedaug kas yra girdėjęs, kad juos medikai pasitelkia į pagalbą ir gydymo įstaigose. Papasakokite apie šį gydymo būdą.
– Animaloterapija (lot. animal – gyvūnas) – tai psichoterapijos rūšis, kurios užsiėmimuose dalyvauja gyvūnai arba naudojami jų atvaizdai. Tai - vienas iš psichikos sutrikimų prevencijos ir gydymo būdų. Pasitelkiami ne tik gyvi gyvūnai, bet ir jų nuotraukos, juos vaizduojantys žaislai, piešiniai, pasakų herojai. Teigiama gyvūnų įtaka žmogui įrodyta moksliniais tyrimais. Tie, kurie juos laiko namuose, ilgiau gyvena, jų šeimos darnesnės. Pastebėta, kad turintieji augintinių būna jautresni, labiau užjaučiantys, mažiau agresyvūs. Jų nervų sistema atsparesnė stresui, palyginti su tais, kurie namuose gyvūnų nelaiko. Turint augintinį sumažėja tikimybė susirgti depresija ir kitomis psichikos ligomis. Šeimoje, kuri augina gyvūnus, darnesni tarpusavio santykiai. Na, o psichikos sveikatos specialistams gyvūnai padeda su pacientu užmegzti ryšį, skatina pasitikėjimą, atvirumą, padeda atsipalaiduoti, palengvina bendravimą.
– Kada žmogus suprato, kad gyvūnai jį veikia teigiamai ir netgi gydo?
– Animaloterapija kaip gydymo būdas jau buvo žinoma urviniam žmogui. Dar senieji žiniuoniai pastebėjo teigiamą gyvūnų įtaką žmonių sveikatai. Hipokratas žmonėms, sergantiems neuroze, patardavo jodinėti arkliais ir tai duodavo teigiamų rezultatų. Prieš 3000 m. graikai atrado šunų gydomąją galią ir siūlė juos įsigyti depresija sergantiems žmonėms. Egiptiečiai rekomendavo kates nemigai gydyti. Indai nerimastingiems žmonėms patardavo dažniau klausytis paukščių čiulbėjimo.
Jau 1792 m. Anglijoje psichiatrijos ligoninėse animaloterapija buvo psichoterapinio proceso dalis gydant tam tikrus psichikos sutrikimus (nerimą, depresiją), taikyta kaip pagalbinė priemonė psichikos ligonių socializacijai skatinti. Animaloterapijos pradininku laikomas Borisas Levinsas, JAV vaikų psichiatras, kuris per individualias psichoterapijos sesijas ėmė pagalbon kviestis šunį.
– Ar šis gydymo būdas plačiai naudojamas šiais laikais?
– Daugelyje užsienio šalių gyvūnų terapija vis labiau populiarėja. Veikia institutai, tiriantys gyvūnų įtaką žmogaus sveikatai, rengiamos tarptautinės konferencijos, seminarai. JAV, Kanadoje, Prancūzijoje yra klinikų, kuriose ši terapija taikoma asmenims, sergantiems kai kuriomis fizinėmis bei psichikos ligomis gydyti: pasitelkiami šunys, katės, triušiai, paukščiai.
Lietuvoje šis metodas nėra labai populiarus. Aš esu viena pirmųjų, pradėjusi kalbėti apie animaloterapiją, jos naudą ir taikyti ją savo praktikoje. Gyvūnų terapija ypač veiksminga dirbant su vaikais, todėl konsultuodama mažuosius dažnai naudoju šuniukus, kačiukus. Gyvūnas tampa pereinamuoju objektu, vaikas pradeda žaisti su gyvūnėliu ir per tą žaidimą man pavyksta lengviau užmegzti su pacientu ryšį, išsiaiškinti, kokios jo problemos. Tai ypač padeda dirbant su nerimastingais, uždarais vaikais.
Ateina konsultuotis ir tėveliai, kurie nežino, kokį gyvūną parinkti vaikui, taip pat patariu, kaip geriau suprasti savo augintinio poreikius, perprasti jo charakterį, kad ryšys tarp šeimininko ir gyvūno būtų didesnis. Čia man labai praverčia studijuojant veterinariją įgytos žinios, galiu jas pritaikyti praktiškai. Kartais kreipiasi šeimos, nesutariančios su savo augintiniu, dažnai jį atsiveda į konsultacijas, tai padeda geriau suprasti vienokį ar kitokį gyvūno elgesį. Dažnai patariu žmonėms, kad būtų savo augintiniui tolerantiškesni.
– Kokias psichologines problemas mums gali padėti įveikti gyvūnai?
– Bendravimas teigiamai veikia žmonių tarpusavio santykius, skatina atjautą, padeda vieniems kitus geriau suprasti. Teigiama bendravimo su gyvūnais įtaka pasireiškia ir fizinei mūsų sveikatai: paspartina reabilitaciją persirgus judėjimo aparato ligomis, patyrus insultą, sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Rūpinimasis gyvūnu patenkina mūsų poreikį pasijusti naudingiems, reikalingiems. Vienišiems žmonėms gyvūno kompanija tiesiog nepakeičiama. Vaikai, užaugę su gyvūnu nuo pat mažens, greičiau vystosi ir išmoksta kalbėti, jų aukštesnis emocinis intelektas.
– Ar visi gyvūnai mus veikia vienodai?
– Animaloterapija skirstoma į dvi rūšis. Nenukreiptoji į tikslą – kada žmogus namuose tiesiog laiko gyvūną net neįsisąmonindamas, kokią naudą gauna iš jo. Nukreiptoji į tikslą animaloterapija – tam tikram sutrikimui gydyti naudojami tam tikros rūšies gyvūnai ar jų atvaizdai. Šiuo atveju paprastai pasitelkiami specialiai apmokyti terapiniams tikslams siekti gyvūnai. Ši terapijos rūšis dar skirstoma į porūšius pagal gyvūnus.
Ipoterapija – tai gydymas pasitelkiant arklius, jodinėjimą. Visų pirma tai labai veiksminga gydomoji mankšta. Nuo 1950 m. ji pradėta taikyti gydant neurologines, judėjimo ligas, sergant ateroskleroze, prostatitu, virškinimo sistemos ligomis, poliomielitu, skolioze, esant protiniam atsilikimui, autizmui.
Delfinų terapija dažnai taikoma psichoterapijoje ir medicinoje. Šie gyvūnai padeda stabilizuoti žmogaus psichoemocinę būseną, sumažina įtampą. Bendraudamas su delfinais žmogus pradeda kūrybiškai mąstyti, atranda naujų nestandartinių idėjų, kaip įveikti krizines situacijas. Tai puikus būdas atsigauti po stichinių nelaimių, avarijų, stiprių išgyvenimų. Delfinų terapija taip pat rekomenduojama protiškai atsilikusiems vaikams, sergantiesiems autizmu, Dauno sindromu.
Taikant kaniterapiją medikų pagalbininkai yra šunys. Ji rekomenduojama mažai aktyviems žmonėms. Juk šunys mus priverčia išeiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Tai gera prevencinė priemonė nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, sumažina miokardo infarkto tikimybę. Ši terapija rekomenduojama sergant nerimo sutrikimu, depresija, padeda įveikti vaikų elgesio sutrikimus.
Felinoterapija – tai gydymas pasitelkiant kates. Šie gyvūnėliai pasižymi raminamuoju poveikiu, padeda įveikti miego sutrikimus, mažina kraujospūdį. Malšina galvos skausmus, stimuliuoja žaizdų gijimą. Ilgalaikis bendravimas su kate teigiamai veikia žmogaus imuninę sistemą. Kaulai po lūžių greičiau suauga, jei žmogus nuolat bendrauja su kate ir klausosi jos murksėjimo.
Triušiai, žiurkėnai, pelės ir kiti graužikai ypač tinka nepasitikintiems savimi žmonėms. Taktilinis (lytėjimo – red. past.) kontaktas su smulkiais gyvūnais skatina smulkiosios motorikos vystymąsi, tuo jie ypač naudingi mažiems vaikams. Be to, šie augintiniai sumažina nerimą, agresiją, įtampą.
Paukščiai gali padėti mažai bendraujantiems, uždariems asmenims. Skatina socialumą, žmogus tampa aktyvesnis. Be to, jų čiulbėjimas ramina, mažina įtampą.
Žuvis rinktis siūlyčiau hiperaktyviems žmonėms. Jų poveikis raminamasis, žuvys padeda susikaupti, atsipalaiduoti, mažina nerimą, įtampą. Rekomenduojamos sergant depresija, ištikus krizei, netekus artimojo, dirbant emocinės įtampos sąlygomis.
– Ką reikia žinoti nusprendus įsigyti augintinį?
– Tai labai individualus dalykas, nes reikia atsižvelgti į savo asmenines savybes, temperamentą. Specialistas gali padėti geriau suprasti savo poreikius, įvertinti jūsų charakterį, lūkesčius, galimus sveikatos sutrikimus. Dėl kai kurių alerginių ligų nerekomenduojama laikyti kačių, taip pat yra žmonių, alergiškų triušiams, šunims.
Kartais žmonės klausia, gal būtų naudinga prieš įsigyjant išbandyti, ar tikrai gali laikyti vieną ar kitą gyvūną. Manau, ne. Gyvūnas nėra žaislas, kurį pažaidus galima pakeisti kitu. Reikia labai gerai apgalvoti, dėl ko norite įsigyti augintinį, kas juo rūpinsis, kai išvyksite, ir nepamiršti, kad gyvūnas yra visavertis šeimos narys, kuris nori būti mylimas ir globojamas. Perkant gyvūną vaikui svarbu atsižvelgti į jo amžių. Trejų metų pyplys tikrai nesugebės savarankiškai pasirūpinti šuniuku, todėl jam geriau tiks graužikai, žuvytės ar paukščiukai. O septynmečiui jau galima ir šuniuką pirkti.
– Ar iš žmogaus elgesio galėtumėte atspėti, ar jis augina kokį nors gyvūną?
– Atspėti ne, bet įtarti tai tikrai galėčiau.
– Ar daug apie šeimininką pasako jo augintinio rūšis? Pavyzdžiui, apie laikančiuosius nuodingas gyvates, krokodilus, vorus?
- Kaip ir minėjau, gyvūnus žmonės dažniausiai renkasi pagal savo gyvenimo būdą, charakterį, galiausiai tai yra skonio reikalas, kartais vienos ar kitos rūšies gyvūno pasirinkimą diktuoja ir mados. Roplius, egzotiškus gyvūnus dažniausiai mėgsta nuotykių ieškotojai, ekstremalai, aštrių pojūčių mėgėjai, taip pat trokštantys būti dėmesio centre žmonės.
Ačiū už pokalbį!
