R. Penwarden nusipirko 1993 m. laidos automobilio kėbulą iš autoserviso, o vidaus degimo variklį išėmė pati. Jį pakeitė nauja pavarų dėže ir elektriniu varikliu, tada automobilio priekyje ir gale įtaisė akumuliatorius – 24 talpino po variklio dangčiu ir 56 bagažinėje, rašo „The Guardian“.
R. Penwarden jau trejus metus važinėja savo perdaryta transporto priemone Pietų salos keliais. Projektui įgyvendinti jai ir draugui prireikė daugiau nei aštuonių mėnesių kruopštaus darbo ir meistravimo. „Reikia būti šiek tiek pamišusiam, – sakė ji. – Noriu padėkoti naftos bendrovėms už motyvaciją“.
Iš viso projektas, įskaitant darbą, jai kainavo 24 tūkst. dolerių. Automobiliu ji važinėja jau kelis metus, o neseniai sulaukė ir vietos žurnalistų dėmesio.
Šaldymo įrangos inžinierius Hagenas Bruggemannas, padėjęs jai pertvarkyti automobilį, šiuo metu jau yra perdaręs apie aštuonis automobilius į elektrinius. „Galite kiek tik norite kalbėti apie aplinkosaugos dalykus, bet turite juos įgyvendinti“, – sako jis.
Anot vyro, be nemokamos darbo jėgos daugumai žmonių toks automobilio pertvarkymas nėra finansiškai apsimokantis variantas, tačiau sunkvežimių ir didesnių transporto priemonių, kurių kėbulas paprastai yra daug vertingesnis už variklį, pertvarkymas yra svarus komercinis argumentas. Jis sako, kad dyzelinio sunkvežimio pertvarkymas atsipirktų per penkerius metus.
„Tikrai turėtų mokėti teršėjai – nesuprantu, kodėl jie to nedaro“, – sako jis.
Ilgą laiką už aplinkosaugą kovojanti J. Penwarden sako, kad laiką ir pinigus, kuriuos ji skyrė savo automobiliui pertvarkyti, gali skirti ne kiekvienas, tačiau pasauliui prisitaikant prie klimato krizės ji norėjo parodyti, kad toks pokytis įmanomas. Automobilį ji įkrauna savo namuose, kurie yra visiškai varomi saulės energija.
Naujosios Zelandijos gyventoja tiki, kad automobilis atsipirks. Anksčiau ji per savaitę išleisdavo iki 100 JAV dolerių benzinui važinėdama į darbą ir atgal. Ji ragina vyriausybę remti panašius pertvarkymus.
„Vien tik galimybė parodyti, kad tai galima padaryti, yra neįkainojamas dalykas, – sako ji. Svarbiausia – kuo greičiau sustabdyti didžiausius teršėjus. Manau, kad tai, ką mes galime padaryti kaip pavieniai žmonės, nėra taip svarbu, kaip teršėjų atsakomybė.“
