Kas gi taip darbavosi, kas kūrė vasaros brandą? Išskirti ką nors, ieškoti daugiau ar mažiau prisidėjusių, pagaliau, bandyti surasti mums suprantamą tvarką ir darbo planus gali tik naivuoliai. Mums neįmanoma susitarti, susitvarkyti žmonių pasaulyje – kodėl mes turėtume suprasti tokį sudėtingą gamtos gyvenimą?
Kartais ieškantiems gamtos išminties pradžios norisi patarti paprastai – pradėkite nuo savęs. Kai jau viską žinosite, stebėkite, kaip auga medžiai po jūsų langais, ir pabandykite suprasti jų ciklus, rimtus. Na, už gamtą nebūsime protingesni – tą padaryti mums dažnai trukdys ne tik žinių, gebėjimų stygius, bet ir jautrumo trūkumas ir, žinoma, mūsų emocijos.
Tokie jau mes, žmonės, esame. Labai greitai darantys išvadas, išgyvenantys ne dėl savo reikalų, ypač dėl gamtos. Štai lijo didžiąją liepos dalį, lyja ir dabar. Kai kas sako – neregėta gamtos anomalija, ne kitaip. Trumpa mūsų atmintis trukdo mums būti objektyviems, nes mes jau nebežinome, kokia lietinga vasara buvo, sakykim, 1977-aisiais ar po dešimties, dvidešimties metų, o užpernai.
Kad ir kokie būtų jūsų prisiminimai, žinome paprastą tiesą: ar lijo, ar buvo sausra, gamtoje niekas nepasikeitė. Beje, ir mes nelikome be derliaus, vadinasi, viską, kas vyksta gamtoje, galime sutikti labai paprastai, kaip dėsningą ir visada teisingą procesą.
Šios vasaros drėgmė tikrai dar niekam nepadarė žalos. Kur ten... Tai ji lėmė vešlumą pievose, miškuose, tai dėl jos yra labai daug vabzdžių. Gal tik varliagyvių mažiau, bet tai ne vienų, o keleto sausringų metų padarinys. Reikės bent dviejų trijų šlapių pavasarių, kad varlės sėkmingai išnerštų.
Beje, gamtoje šiemet gerokai mažiau graužikų. Be jų užaugo negausios pelėdų, suopių vados, sunkiai su savo šeimomis vertėsi ir lapės. Gal todėl dabar jos vis dažniau sukasi prie mūsų kiemų, vis nugvelbdamos tai vištą, tai antį.
Dabar matome, kad gandrams nepavyko užauginti didelių šeimų – tik po vieną ar du jauniklius. Ar viso to pakaks gamtai? Gamtai pakaktų visada, jei šių paukščių pakeliui nenaikintų, kaip ir kitų mūsų sparnuočių.
Jie dar nemigruoja, tik klajoja. Ar matėte pulkus pempių, nutūpusių arimuose? O devynbalses, pečialindas, zyles, keliaujančias sodų medžiais? Paukščiai prarado dailias vasaros plunksnas – dabar jie šeriasi, skuba auginti naujus kelioninius apdarus.
Dar siaučia rujojančios stirnos. Ragus pradeda valyti, trinti į medžius briedžiai ir taurieji elniai. Jų vestuvės po mėnesio.
Taigi laiko vasarą yra viskam. Raskite jo ir sau. Viskam: darbams, poilsiui, grybams, pagaliau – žiūrėjimui į debesis. Juk dabar jie tokie gražūs.
