„Derlingiausias“ rajonas
Vadinamieji ragautojai tokių radinių ieško ir dėl malonumo, ir dėl uždarbio.
Panevėžietis Lauras Jagminas jau keletą metų pavasarį šukuoja miškus ir pamiškes ieškodamas elnių ragų. Pasak ragautojo, jo hobiu galima vadinti ne patį ieškojimą, o galimybę pabūti gamtoje.
Panevėžietis pasakoja, jog meilę gamtai įskiepijo dėdė, vesdavęsis grybauti. Ir dabar savaitgaliais Lauras stengiasi nueiti iki dešimties kilometrų ieškodamas ragų.
„Nuvažiavęs aplankyti tėvų išsiruošiu ir pasivaikščioti“, – sako L. Jagminas. Pasak jo, ragų paieškai tinkamiausias laikas – žiemos ir pavasario sankirta, kai elniai atsikrato savo karūnų. Lauro teigimu, tarp ieškotojų populiariausi elnio ragai, o štai stirnų rageliai nedideli ir juos surasti itin sudėtinga.
Vyras ragų ieško Panevėžio ir Biržų rajonuose. „Ragų atžvilgiu „derlingiausias“ yra Panevėžio rajonas. Čia miškuose daugiausia elnių“, – pasakoja L. Jagminas.
Laiko – iki sėjos
Per keletą paieškos metų L. Jagminas teigia įspūdingų laimikių nesurinkęs, tačiau draugo, su kuriuo paprastai važiuoja ragauti, paieškos sėkmingesnės.
„Jei per metus randu 1–2 ragus, man jau džiugūs metai“, – juokiasi Lauras. Šiemet sėkmė jam dar nenusišypsojo. Pasak L. Jagmino, elniai, eidami į laukus, neretai šoka per melioracijos griovius, upelius. Tad ragų reikia dairytis šiose vietose. Tačiau lengviausia žvėries pamestus ragus aptikti laukuose, kurių didžiulius plotus įmanoma apžvelgti žiūronais. Nors daugiausia ragų žvėrys pameta miškuose, ten juos sunku pastebėti. Kai orai labiau sušils, žemė pradžius, paieškos laukuose, palaukėse praras prasmę.
Pasak L. Jagmino, tuomet į juos išvažiuoja traktoriai ir ariant ragai palaidojami po storu žemės sluoksniu.
Ragautojų gretos auga
L. Jagminas pastebi, kad ragų ieškotojų kasmet daugėja. Dabar jų pilni miškai, ypač aplink Krekenavą.
„Jei nori geresnio rezultato, į laukus reikėtų važiuoti jau su pirmais saulės spinduliais ir tai didelė tikimybė, kad jau sutiksi besidairančiųjų rago“, – pasakoja Lauras. Anot jo, liūdniausia, kai važiuojama motociklais, keturračiais.
„Suprantu, tai – jų hobis, bet miškui reikia duoti ramybę. Visgi braunamės į gyvūnų karalystę. Mūsų hobis, mūsų pramogos neturėtų drumsti jų ramybės“, – sako panevėžietis.
Uždarbis siekia ir kelis šimtus
L. Jagminas išskiria dvi ragautojų kategorijas. Vieni jų, kuriems ir pats priklauso, ragų ieško dėl malonumo pabūti gamtoje. Kitiems tai – gana pelningas uždarbis. Ragai superkami mokant už jų svorį.
„Kaip ir ekonomikoje – yra paklausa, yra ir pasiūla. Jeigu užeina bumas tų dirbinių, paklausa pakyla ir kaina kyla“, – teigia pašnekovas. Iš ragų gaminami šviestuvai, baldai, pakabučiai, papuošalai ir kt.
Panevėžiečio žiniomis, ragų supirkimo kainos labai įvairios. Už vadinamojo ragų laužo kilogramą mokama 15–20 eurų. Subrendusio 7–8 metų patino vienas ragas, pasak L. Jagmino, gali sverti ir 3–4 kilogramus. O radus jų porą – ir visus 7–8 kg. Tiesa, jei tokių ragų pora – graži, galima parduoti kaip išskirtinę ir jos kaina gali siekti kelis šimtus eurų.
Panevėžiečio manymu, medžiotojai tokių ragų tikrai nepirks, tačiau yra ieškančiųjų pasipuošti namus, pirtį ar kaip dovanos.
Ratuotųjų daugiau
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Rimantas Misevičius taip pat pastebi, kad pomėgis ieškoti ragų pastaraisiais metais tapo labai populiarus. Pasak jo, ieškotojai ne tik vaikštinėja, bet ir miškus išvažinėja keturračiais. R. Misevičius svarsto, kad dabar pėsčiomis ieškančiųjų ragų galbūt net mažiau nei važiuotų.
„Suprantu, kai suradę vieną kitą ragą pasigamina papuošimą, deja, tai tampa komercija. Tas sukomercinimas ir kelia didesnį nerimą, nes tokių ragautojų miškuose daugėja“, – teigia draugijos vadovas. Jis pats sako ragų neieškantis.
„Aš – medžiotojas. Tikras medžiotojas trofėjų nori susimedžioti pats“, – teigia R. Misevičius.
Persekioja žvėris
Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio Krekenavos girininkijos girininkas Jonas Leika pasakoja, jog anksčiau ragų būdavo ieškoma tik laukuose, dabar vaikštoma ir žvėrių takais po visą mišką.
„Žvėrys ruošiasi vaikus vesti, jiems ramybės reikia. O čia keturračiais, dviračiais, pėsčiomis! Bet svarbiausia, kad takais – persekioja žvėris“, – piktinasi girininkas. Jo pastebėjimu, ragų ieškotojų daugėja, o yra ir tokių, kurie tam netgi ima atostogas. Gamtininkas, veterinarijos gydytojas Algimantas Lūža sako ragų paieška neužsiimantis.
„Aš dabar į mišką net neinu, nes neįmanoma. Kur pasisuksi, visur žmonės. Svarbiausia, kad ragų ieškotojai nežiūri nei kelio, nei takelio. Varo su keturračiais, jiems neegzistuoja jokia tvarka. Labai išbaido žvėris, o dauguma patelių, ypač kanopinių žvėrių, dabar vaikingos“, – apgailestauja A. Lūža.
