Pavasario oras priklauso nuo barsuko miego?
Etnologas, gamtos mokslų daktaras, profesorius Libertas Klimka sako, kad metuose yra kelios ypatingos dienos: stebint orą, vėjo kryptį tada, galima prognozuoti ne tik pavasario ar vasaros orus, bet ir derliaus gausumą. Tinkamiausios dienos spėjimams, anot etnologo, yra gruodžio vidurys, pradedant nuo gruodžio 13 d.
Anų metų gruodis apie šį pavasarį džiugių žinių neatnešė: kovo mėnuo, sako L. Klimka, turėtų būti itin permainingas: „Galime sulaukti ir sniego, ir lietaus, galbūt saulės proveržių. Balandis ir gegužė šalti nebus, tačiau liks ūkanoti, daug saulės tikėtis nereikėtų.“ Tokius orus, sako etnologas, šiemet patvirtino ir pusiaužiemį, sausio 25-ąją, išlindęs barsukas:
„Jei saulėta diena, barsukas tariamai iškiša galvą pasižiūrėti, kas ten darosi aplink miške ir išsigąsta savo šešėlio. Tada jis gulasi ant to paties šono oloje ir jo miegas būna prastas, reiškia pavasaris ateit greitai. O jei apsiniaukę kaip šiemet iš ryto buvo, tada barsukas pasivaikšto po mišką, pakvėpuoja grynu oru ir užmiega ilgam. Pavasaris tada užsitęsia ilgokai, būna apsiniaukęs, ne itin šiltas.“
Vasara tropinių karščių nežada
Velykų vėjo kryptis anuomet irgi buvo pranašiška: „Kai žmonės eidavo per procesiją aplink bažnyčią, žiūrėdavo, iš kurios pusės pučia vėjas: jei vėjas iš vakarų, pavasaris bus lietingas. Šiaurinis vėjas – šaltas pavasaris, vėjas iš pietų žadėjo malonų, visokeriopai priimtiną pavasarį. Rytų vėjas neša žvarbą – pavasaris bus vėjuotas ir žvarbus.“
Užgavėnių diena šiemet buvo graži ir saulėta, o tai, sako L. Klimka, leidžia tikėtis gero vasarojaus: „Kad vasarojus gerai užaugtų, turbūt reikia pakankamai šilumos ir drėgmės“, – apie artėjančią vasarą svarsto etnologas.
Kelios gruodžio mėnesio dienos šiemet leidžia tikėtis ne tropinių karčių, o tikros lietuviškos vasaros: „Tos gruodžio dienos rodo, kad lyg antroji vasaros pusė bus šiltesnė. Didesnių kontrastų ar anomalijų nematyti, panašiau į normalią vasarą“, – kalba etnologas.
Ateities karta – be liaudies išminties lobynų
Maginių praktikų, sako L. Kimka, būdavo, tačiau jie skirti ne viso sezono orus keisti, o spręsti momentines negandas: „Jei sausra ir reikia prišaukti lietų ar atvirkščiai, būdavo tokių „metodų“, bet tai – trumpalaikiai poveikiai.“
Šiemet pandemija gerokai pakoregavo Užgavėnių šventimo tradicijas: morė ne visur sudeginta, o gal ir žiema neišvaryta taip garsiai, kaip anuomet. Tad, sako L. Kimka, ir saulėto pavasario teks palaukti: „Būdavo laikoma, kad visi tie papročiai padeda gamtai laikytis žmogui palankios raidos. Jei viską padarei tvarkingai, paminėjai tą ir tą šventę, tada ir gamta neiškrečia kažkokių išdaigų.“
Nors lietuviai nuo seno pasižymėjo betarpiška draugyste su gamta, perduoti liaudies išminties ateities kartoms tikriausiai nebepavyks: „Juk sovietmečiu visa karta išaugo bendrabučiuose miestuose, nebebuvo iš lūpų į lūpas perduotų žinių ir tikėjimo. Net buvo diegiama pažiūra, kad senoliai nieko neišmano, gyvena prietarais, net paniekinamas požiūris į etnožiniją. Jis ne ką atsigavo ir dabar: etnologams tai yra įdomu, bet perdavimo tąsa buvo nutrūkusi. Gaila, nes kaimo žmonės labai išmanė gamtą, ją mylėjo ir tausojo.“
