Iš amžių glūdumos mus pasiekiantys pasakojimai apie šventąsias girias, dievams pašvęstus gojus - nebuvo beprasmiai protėvių užsiėmimai. Visais laikais lietuviui miškas ir visa, kas jame auga bei gyvena buvo neatskiriama jo sielos, o kartu ir buities dalis. Jie stebėdavo kokia darna yra gamtoje ir stengdavosi tą darną perkelti į savo gyvenimą, savo kasdienę būtį. Vėlesniais laikais tas ryšys nutrūko, bet nedingo. Kurį laiką gamtą pasaulis buvo pamiršęs, bet dabar to ryšio vėl ieško. Kai kurios tautos jį atrado iš naujo, kitos dar žengia nedrąsius žingsnius link to. Lietuviai būtų tarp pastarųjų ir pasimokyti iš kitų turi ko.
Skverbiantis į Lietuvą vakarietiškai civilizacijai, plėtėsi kaimai, miestai, didėjo ariamos žemės plotai, o pasaulis neatpažįstamai pasikeitė. Gamta neteko švelnumo ir magiškos galios, virto objektu, priemone, resursų šaltiniu, mechanizmu, o kartu blėso ir senosios gamtinės tradicijos - šiandien mažai kas bežino miško ar vandens dievus ir deives, o dar mažiau kas jais betiki. Tačiau tikėjimas apie nepaprastai artimą žmogaus ir žemės, žmogaus ir augalų draugystę, apie juos jungiantį paslaptingą ryšį žmonėse išliko tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse. Nenumaldomas poreikis pabūti gamtoje kyla daugelyje šalių. Kaip teigia mokslininkai, galimybė būti medžių apsuptyje, pasikalbėti mintyse su jais dažnai būna daug vertingesnė net už materialinę naudą, gaunamą iš miško. Ypač daugelyje šalių vertinama galimybė pabūti gamtoje su šeima, o dvasinis žmogaus ir gamtos, žmonių tarpusavio ryšis, kaip viena didžiausių stiprybių, akcentuota jau biblijiniais laikais.
Labai populiarios tapo šeimyninės išvykos tarp mums artimų žydų. Mat, Izraelyje pavasarį beveik vienu metu pražysta visa gamta ir tuomet čia prasideda tikras kelionių metas. Keliauja izraeliečiai šeimomis - mums net sunku įsivaizduoti, kaip jauna mamytė ropščiasi stačiu šlaitu, o iš krepšio ant jos krūtinės žvelgia kelių mėnesių kūdikio akutės.
Geru šeimyninių švenčių puoselėtoju pavyzdžiu gali būti norvegai, su kuriais lietuvius jungia vis daugiau ryšių. Tiesa, pradėta nuo teisinio reglamentavimo - siekiant paskatinti tarpusavio bendravimą. Šioje retai gyvenamoje šalyje buvo išleistas įstatymas, įpareigojantis ūkininkus kartą per metus daryti alų ir sukviesti visus kaimynus, gyvenančius per dešimtis kilometrų aplinkui. Greitai norvegams bendravimas gamtoje įaugo giliai į sąmonę, o jų atšiauri gamta tapo neatskiriama šeimyninių švenčių dalimi. Šiandien tautiniais drabužiais apsirengusius norvegus pamatysi ir festivalių, ir koncertų metu, ir per Kalėdas, Rasos ar kitas šventes. Kartais net atskiros šeimos, apsirengusios tautiniais drabužiais, pažymėti šeimos šventės traukia į kalnus. Beje, kalbant apie kalnus, reikia pastebėti, kad ir netolimuose Slovakijos ir Lenkijos Tatruose savaitgaliais ir per šventes gatvėse mirguliuoja tautiniais drabužiais apsirėdę kaimiečiai.
Industrinėje XX a. visuomenėje ryšio su gamta pradėjo aktyviai ieškoti ir amerikiečiai, kurie kuo toliau, tuo labiau vertina galimybę pabūti gamtoje. Merilendo universiteto mokslininkai apskaičiavo net piniginę vertę malonių pojūčių, kuriuos žmogus patiria poilsio miške metu. Nustatyta ir egzistencinė miško vertė. Tai reiškia, kad net tie žmonės, kurie niekada nevyksta į mišką, bet žino, jog apskritai kažkur yra miškai ir jie turi galimybę ten apsilankyti, yra pasiruošę sumokėti, kad tokia galimybė ir išliktų. O suma - daug kartų viršijanti pelną, gaunamą iškirtus atitinkamo ploto mišką. Todėl JAV gerai išvystytas turizmas, o ypač mėgstamas vadinamas nuotykių turizmas. Tai - kelionės į laukinę gamtą, kurios dalį kelio gali būti jojama, dalį važiuojama arklių traukiamais senoviniais furgonais, dalį einama pėsčiomis. Pirmoji tokias keliones pradėjo organizuoti Amerikos miškininkų asociacija: 1933 m. buvo organizuoti pirmieji raitelių maršrutai, o jau 1986 m. asociacija aptarnavo net 48 maršrutus į laukinę gamtą. Vieni jų skirti gerai jodinėjantiems, kiti vyresniems, o bene populiariausios - kelionės pritaikytos šeimoms, kuomet kartu keliauja suaugę, paaugliai, vaikai ar seneliai.
Ir ką tai duoda? Visi šie pavyzdžiai – tai pavyzdžiai ne tik mums, bet ir visam pasauliui. Pas ką geriau gali pajusti meilę šeimai ir jos nariams, jei ne pas žydus. Vokietija – puikus valstybės organizavimo pavyzdys. Norvegai – žavi savo tautinio identiteto saugojimu ir branginimu, o apibūdinti JAV – neužteks nė krūvos raštų.
Mūsų Lietuva dar atsilieka šioje srityje nuo pirmaujančių pasaulio šalių, niekas neatliko ir atitinkamų tyrimų. Kur kas populiaresnės pas mus išvykos į gamtą tiesiog palėbauti ir palikti kalnus šiukšlių. Džiugina tik tai, kad jau nemaža visuomenės dalis vis jautriau, o kai kada net ir ne visai teisingai reaguoja į bet kokias veiklas, kurios gali turėti poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, yra ir tokių piliečių, kurie net nenori girdėti apie ūkinius miškus, nenori suprasti, kad medžiai, kaip ir žemdirbio pasėti javai, atėjus laikui, turi būti nupjauti.
Kraštutinumai, be abejo, negerai, tačiau reikėtų palankiai konstatuoti ir tą faktą, kad didelė dalis Lietuvos privačių miškų savininkų savo valdose nevykdo beveik jokios veiklos, o tiesiog džiaugiasi egzistencine miško verte, atvyksta į mišką su šeima pailsėti, pasisemti dvasios jėgų. Sąlygas praleisti laisvalaikį gamtoje su šeima išplečia ir sparčiai plintantis kaimo turizmas. Tik galbūt pas mus mažokai akcentuojama galimybė poilsiauti gamtoje su šeima. Itin turėtų būti skatinamas poilsis tuose kraštuose, iš kur kilę tėvai, seneliai, kur dar gali surasti savo giminei kadaise priklausiusią sodybą ar tebeošiantį prosenelių sodintą ąžuolą.
Tiesa, iš dalies šis darbas Lietuvoje dirbamas. Pirmieji iniciatyvą sudaryti sąlygas poilsiui tiek pavieniams asmenims, tiek šeimomis parodė mūsų miškininkai. Juos palaiko ir nemažai visuomeninių organizacijų, tačiau šia kryptimi turėtų būti orientuota ir šalies vidaus politika, kaip tai yra, pavyzdžiui, Vokietijoje. Ne pajamos iš valstybinių miškų užtikrina šios šalies klestėjimą. Atvirkščiai – klestinčios ekonomikos sąskaita skiriamos dotacijos iš biudžeto valstybinių ir privačių miškų priežiūrai. Dėl to keliaudami po Vokietiją mes matome gražiai sutvarkytus miškus, puikius kraštovaizdžius, klestintį turizmą. Šios labiausiai išsivysčiusios ES šalies visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę ir socialinę miškų vertę, o iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikia pirmumo – miškai eksploatuojami laikantis darnaus vystymosi principų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiais metais patvirtino Nacionalinę miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012-2020 m. programą, kurioje nurodytas pagrindinis miškų ūkio plėtros tikslas – didinti miškų teikiamą įvairiapusę naudą visuomenei. Šis strateginės reikšmės dokumentas svarbus visai Lietuvos visuomenei. Dar reikės daug pastangų, kad visi norintys turėtų sąlygas poilsiauti su šeimomis, o tam svarbiausia – išsaugoti vieną svarbiausių gamtos komponentų – miškus.
Reikia dar mūsų visuomenei saugotis ir nuo atsitiktinių niokotojų, ir nuo kai kurių verslo sluoksnių, siekiančių bet kokia kaina perimti miškų kontrolę į privačias rankas ar dar blogiau – perduoti juos užsienio verslininkams. Tuomet negalėtume ne tik laisvalaikio su šeima praleisti miške, bet ir uogelės ar grybo ten nuėję nusiskinti. O juk atostogos miško aplinkoje, laisvalaikis praleistas tvarkant aplinką ar sodinant medelius stiprina ryšį tiek su kitais šeimos nariais, su gimtąja žeme ir mažina jaunimo norą emigruoti iš savo Tėvynės. Juk intuityviai niekas nenori palikti to, kas jam sukelia malonias emocijas.