Druskininkų kurorto patirtis yra geras pavyzdys pamąstymams.
Gėlynų plotai – dar ne viskas
Nužingsniavus keletą kilometrų per Druskininkų želdynus, susipažinus su miesto šeimininkų sumanymais ir planais, yra kuo pasidžiaugti ir pasigrožėti. Bet yra kurorte ir dalykų, krintančių į akis ne pačia geriausia prasme.
Mieste iš viso esama apie 4 tūkst. kv. m gėlynų. Pusę jų sudaro vienmečių gėlių kilimai. Gėlėms sodinti ir jų priežiūrai per metus išleidžiama 0,8 mln. litų. Pagrindinėje kurorto promenadoje, liepomis ir klevais apaugusioje Vilniaus alėjoje, pomedžiai apsodinti gėlėmis. Nesunku įsivaizduoti, kiek moterų triūso sudedama į šias lysves. Čia tinka dideli mėlynžiedžių melsvių (Hosta ventricosa) ir mažųjų žiemių (Vinca minor) plotai.
Pažeme besidriekiantys daugiamečiai augalai gerai uždengia dirvą, pagerina gatvės medžių augimo sąlygas: taupo drėgmę, gerina dirvos struktūrą ir tuo pačiu jos aeraciją. Be to, daugiamečius paklotinius augalus prižiūrėti yra pigiau nei pjaunamas varpinių žolių vejas. Tik tenka apgailestauti, kad gėlininkai nepasitenkina ramiais daugiamečių gėlių plotais, jų subtiliais žiedais. Jie į tarpus tarp daugiamečių augalų atskiromis kolonijomis dar prisodina rėkte rėkiančių begonijų ar pelargonijų, įrėmintų pilka žilių (Senecio) lapija. Tos didelės vienmečių gėlių mozaikos – ir neskoninga, ir išlaidu.
GRYNAS.lt jau rašė, kad kraštovaizdžio specialistų balsai Lietuvoje negirdimi.
Gražu, kas savo vietoje
Prastą įspūdį daro erdvus „Grand SPA Lietuva“ kiemas, padalytas plačiais spalvotų grindinių takais. Čia pilna neaiškios paskirties genėtų gyvatvorių, o ant vejos pristatyta vazų su gėlėmis. Tiesa, tai privati valda, galbūt Druskininkų savivaldybės administracija privačių kiemų tvarkymo meninei kokybei įtakos nedaro. Bet nedarniai atrodo ir Gydyklų parko kompozicija priešais vadinamąjį karališkąjį Europos viešbutį („Europa Royale Druskininkai“). Čia įėjimo į viešbutį ašyje pastatytas įspūdingas muzikinis fontanas, kuris, skambant M. K. Čiurlionio simfoninei poemai „Jūra“ ar kitai muzikai, atitaria iškeldamas savo vandens čiurkšles į viršų.
Tikrai gražus, meniškas fontanas, tačiau stebėtina, kad tokiame prabangiame kurorte taip neskoningai sutvarkyti kiti želdyno elementai: parko grindiniuose sutelktos visų žinomų spalvų trinkelės, o margi takų dangų raštai konkuruoja su kelių aukštų gėlynais, sudarytais pasitelkus atramines gelžbetonio sieneles, apjuostas genėtomis blizgančiojo kaulenio (Cotoneaster lucidus) gyvatvorėmis. Be to, šių gėlynų dirva, pakelta nuo žemės paviršiaus, greitai perdžiūsta, tad juos reikia nuolatos laistyti. Natūraliai gėlės auga žemės paviršiuje, todėl konteinerius su gėlėmis statyti ant vejos yra tiesiog nesusipratimas. Kitas dalykas yra vazų su gėlėmis statymas didelėse grįstose aikštėse – tai gali būti pateisinama.
Raktas – subtilus erdvės jausmas
Pakeliui į Vijūnėlės parką galima pasidžiaugti prie Druskonio restauruojama vila, kurioje įsikurs miesto muziejus, pasigėrėti daugiamečių gėlių lysvėmis palei taką ežero pakrantėje. Įėjus į Vijūnėlės parką puikų įspūdį daro plačios, lygios vejos. Želdyno erdvė džiugina, tačiau įstrižas pagrindinis takas erdvę dalina į du trikampius. Vadinasi, projektuotojai nepakankamai įvertino vientisos didelės erdvės pranašumus. Ir besikaunančių avinų skulptūra ryškių gėlių rate bei vyšnių iš Tolimųjų Rytų (sakurų) eilė palei pagrindinį taką nėra tinkamas šios erdvės elementas. Pernai pavasarį šio parko pievose žydėjo 130 tūkst. narcizų jūra, ketinta ateityje jų sodinti dar daugiau. Tokie užmojai – tai tik abejotino efekto vaikymasis.
Dekoracijos iš gėlių kaip kraštovaizdžio tarša krenta į akis jau važiuojant į Druskininkus nuo Alytaus pusės. Artėjant prie miesto liūdnai nuteikia gražaus pušyno fone ant elektros apšvietimo stulpų pakabinti gėlių puodai. Naivus bandymas papuošti Motinos Gamtos sukurtą miško pavidalą, be to, tai ir nereikalingas išlaidavimas. Tokie patys įspūdžiai ir privažiavus Druskonį. Medžiais apaugusio ežero ir jame trykštančio fontano fone stovi vazoninių gėlių piramidės. Monumentalus gamtos vaizdas ir beviltiškos pastangos jį pagražinti.
Ir Vilnius geba persistengti
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad puošybos gėlėmis srityje nuo Druskininkų neatsilieka, o daug kur net ir pralenkia Vilnius, Kaunas ir kai kurie kiti Lietuvos miestai. Vienoje peržiūroje teko matyti Jono Pauliaus II aikštės Vilniuje papuošimo projektą. Stebino sumanymas transporto žiede iš įvairiaspalvių gėlių suformuoti kilimą. Esą tokio sprendimo pageidavo užsakovas – miesto savivaldybės administracija, mat Vilniuje maža gėlių, trūksta spalvų. Bet transporto žiede visų pirma dera ne blaškyti vairuotojų dėmesį ryškiomis spalvomis, o sudaryti ramų žalumos paviršių.
Tarytum neužtektų spalvų ir formų mišrainės Karaliaus Mindaugo prietilčio gėlynuose arba iš gėlių surašytuose tekstuose Neries krantinėse bei gėlių krepšeliais nukabinėtose miesto gatvėse. Kai kurie mūsų visuomenės atstovai piktinasi neįprastomis Neries pakrantės skulptūromis, sako jų nesuprantą, o neskoningų gėlynų daugelis nepastebi arba net grožisi.
Laisvės alėja ne tais apdarais
Kaune geriau matomose pakelėse be jokios prasmės sodinami vienmečių gėlių kilimai, o gatvėse po medžiais prisodinama serenčių (Tagetes), begonijų ir kitų vienmečių gėlių. Darosi nejauku, kai netoli automobilių ratų ir praeivių batų medžių šešėlyje matai vargstančius gležnus augalėlius. Gatvėse pomedžius geriausia uždengti tradicinėmis metalinėmis grotelėmis, o jei tai dabar per brangu, papilti skaldos.
Kauno savivaldybė ilgai ruošėsi pakeisti Laisvės alėjoje stovėjusius griozdiškus šviestuvus. Rodė miestiečiams įvairius pavyzdžius, tarėsi ir pagaliau sėkmingai išsirinko. Šviestuvai elegantiški, neutralūs, nekonkuravo su liepų žaluma, tačiau neilgai. Prieš žiemos šventes ant jų pakabinti dekoratyviniai iliuminatoriai taip ir liko visam laikui kaboti. Vasarą šviestuvai apkarstyti dar ir svyrančių gėlių krepšeliais, ir Laisvės alėja vėl praranda savitumą.
Gera būtų, jei Kauno gėlynų tvarkytojai pasektų Druskininkų Vilniaus alėjos pavyzdžiu ir liepų pomedžius apsodintų daugiametėmis gėlėmis: be jau minėtų melsvių ir žiemių, pabandytų įvairias snapučių rūšis, pvz., himalajinį (Geranium himalayense), didžiašaknį (Geranium macrorrhizum) arba švelniąją rasakilą (Alchemilla mollis). Žydėjimo laikas būtų trumpesnis nei sodinamų vienmečių gėlių, tačiau pomedžių žaliavimas truktų nuo ankstyvo pavasario iki užsningant. Pavasarį ir rudenį žemė nedirvonuotų, kaip yra dabar.
Vazų ir piramidžių mada
Apie puošybą vazoninėmis gėlėmis kalbame todėl, kad ši yda plinta tolyn. Utenos želdynus daugiausiai tvarko specialistai – kraštovaizdžio architektai, todėl šiame mieste dar nestatomos gėlių piramidės, nekabinami krepšeliai ant elektros apšvietimo stulpų. Ir štai pernai rugpjūčio mėnesį „Utenos apskrities žiniose“ pasirodė Vitos Marozovienės straipsnis „Miestai irgi serga“, kuriame primygtinai siūloma praplėsti Utenos miesto gėlynų spalvinę gamą, sodinti spalvingus gėlynus, kabinti svyrančių gėlių krepšelius, statyti gėlių piramides ir t. t. Straipsnyje priekaištaujama, kad Utena atsilieka nuo Anykščių ir kitų gėlėmis išpuoštų miestų.
Taigi esama ir modernaus požiūrio į kraštovaizdžio tvarkymą, kuriuo vadovaujantis želdynai kuriami tikslingai, laikantis funkcionalumo, ekonomiškumo ir estetiškumo principų. Miestų parkai ir skverai yra vietos, į kurias žmonės ateina norėdami pabūti gamtoje, pailsėti nuo savo dirbtinės aplinkos tarp keturių sienų. O jeigu ir čia vyrauja žmogaus padaryti daiktai, toks parkas savo funkcijos neatlieka. Miesto želdynai turėtų būti ir ekonomiški, jų priežiūra neturėtų alinti miesto biudžeto.
Savieiga – netikras kelias
Kaip rodo Druskininkų pavyzdys, želdynų erdvės formavimo problemoms išsiaiškinti ir pasiekti šių darbų aukštesnės kokybės neužtenka atsitiktinės kraštovaizdžio architektų ekskursijos po parkus. Tam reikalingas nuolatinis šios srities specialistų ir savivaldybės bendradarbiavimas, vieši projektų konkursai, jų aptarimai ir ekspertų vertinimai, specialistų pasisakymai spaudoje.
Želdynai sudaro tik menką dalį problemų, kurias sprendžia kurortas ir architekto institucija. Tačiau želdynų problemos kurortui yra labai svarbios. Čia tiktų priminti Želdynų įstatymą, kuriame pasakyta, kad „želdynų planavimo, kūrimo, apsaugos, tvarkymo ir priežiūros darbus savivaldybėje organizuoja vienas struktūrinis padalinys arba atsakingas savivaldybės tarnautojas“. Gal kada ir Druskininkų savivaldybė turės savų kraštovaizdžio formavimo specialistų, kurie kvalifikuotai tvarkys kurorto želdynus.
