Mažai kas žino, kad tūrinės reklamos kompleksas, kaip sudėtinė pėsčiųjų bulvaro dalis, t. y. gerai pažįstami „Batas“, „Gyvatė“, „Keptas paršas“, „Vėžys“ ir kiti miesto bulvarą tebepuošiantys akcentai, šiandien tapę kasdienybe, buvo priešiškai sutikti ne tiek partinės biurokratijos, kiek... Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojų, dailininkų-profesionalų, sklidinų gero skonio ir skeptiškų nuomonių: miesto centrą dabinti gamyklų dailininkų kūriniais – baisus nusikaltimas estetikai..!
Tūrinės reklamos kompleksas – sąlyginis estetinio reiškinio pavadinimas, priskirkime jį lauko reklamos atmainai: šalia parduotuvės, ant medinio vertikalaus postamento (stulpo), buvo tvirtinamas prekės simbolis, dažniausiai metalinis kokio nors daikto atvaizdas. Stilistika neapibrėžta, sąlygojama ir manojo eskizo, ir amatininko kvalifikacijos, ir akcento mastelio. Čia galima rasti paralelių su viduramžių miesto amatais, liaudies menu. Tokią reklamą galima būtų suvokti ir kaip miesto vizualinio folkloro dalį. Kiekvienas akcentas – jo meistro meistriškumo išraiška kompleksiniame dizainerio užmanyme.
Paruošti eskizai buvo išdalinti miesto pramonės įmonėms, pavadinti vaizdinės agitacijos akcentais. Tiek gamyklų vadovai, tiek dailininkai-apipavidalintojai esmę suprato be paaiškinimų. Šie šiauliečių indėliai į miesto estetinę aplinką – tyli, tačiau reali tautinės rezistencijos forma, juridiškai neįkandama.
Dizaineriui tai buvo naujiena, pirmasis atvejis Lietuvoje, o gal ir visoje TSRS, kai kompleksiniam sumanymui buvo pasitelkta ne inžinerija, o kiti kūrybininkai, nesvarbu, kad viduriniojo kūrybinio lygmens specialistai. Kaip minėjau, tai buvo naujas reiškinys dizaino etikoje, ką seniai buvo išsprendę dailininkai-monumentalistai su architektais.
Taigi ir čia teko būti pradininkais.
„Pastatykite laikinai, o paskui žiūrėsime...“
Kai buvo padaryta dauguma tūrinės reklamos elementų, kažkuris iš vadovų pradėjo aiškinti, kad miesto profesionalieji dailininkai yra Lietuvos komunistų partijos komitetui nusiuntę protesto raštą, kad taip, kad kitaip... Sutariau, kad šiuos „vaizdinės agitacijos elementus“ sukrautų į vieną sunkvežimį ir atvežtų į Vykdomojo kiemą. Kai sunkvežimis su tais akcentais (atsimenu baltą „Žuvies“ aliumininę papilvę) įvažiavo į įstaigos kiemą, vadovų abejonės pranyko. Buvo nuspręsta – „pastatykime laikinai“ ir, jei nebus skundų, „pasižiūrėsime“...
Skundų nebuvo, išskyrus vietinių dailininkų profesionalų urzgesį. Žmonėms patiko, todėl kūrinėliai pasiliko, išgarsino ir tebegarsina miestą.
„Superkopūstas“ – pati didžiausia daržovė
Didžiausia daržovės skulptūra – apie 1,5 m skersmens – „Superkopūstas“ buvo pagamintas iš aliuminio skardos ir sumontuotas prie daržovių parduotuvės Vilniaus g. 179 fasado Šiauliuose. Šis tūrinės reklamos akcentas kabėjo 1978-1994 m. Apie 1994 metus kūrinys nelemtai dingo „spalvotojo metalo karštligės“ metu.
Metalo akcentą pagamino Šiaulių prekybos valdybos reklamos biuro dailininkai-apipavidalintojai Kęstutis Einigis ir Albertas Vaidila pagal dizainerio Viliaus Purono kompleksinį projektą.
Akcento pirmtakas buvo kitoks: obuolio graužtukas, perjuostas diržu „Valgau ir lieknėju“. Šį sumanymą sukritikavo Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas, pareiškęs, kad Vilniaus bukagalviai svečiai apkaltins jį atliekų prekyba, kad sumanymą verta pergalvoti.
Taip gimė „Superkopūsto“ idėja – rekordinio dydžio kopūstas, kabantis virš šaligatvio. Šiaulių prekybos valdybos „reklambiuris“ jį pagamino iš kalinėtų aliuminio lapų, kad kūrinys būtų lengvesnis. Jį sumontavo ant metalinio karkaso. Kopūsto gūžės viduje buvo sumontuotos žaliai dažytos lemputės, jos turėjo skleisti žalią šviesą tarp kopūstlapių. Deja, šis efektas nebuvo efektingas: žalios švieselės vos prasiskverbdavo pro aliuminio „kopūstlapius“, dieną buvo beveik nepastebimos.
