Dusios ežeras tebėra žvejų Meka

Pa­gal tra­di­ci­ją tam tik­ro ti­kė­ji­mo at­sto­vai, ne­svar­bu, ku­rio­je pa­sau­lio vie­to­je bū­tų, die­nos me­tu pri­va­lo mels­tis at­si­su­kę vei­du į Me­kos pu­sę. Man re­gis, aly­tiš­kiai žve­jai pra­šy­da­mi lai­mi­kio da­bar tu­ri ki­tą tra­di­ci­ją – at­si­suk­ti į Du­sios pu­sę.

Jau ke­lin­ta sa­vai­tė ten trau­kia už­kie­tė­ję po­le­di­nės žūk­lės fa­na­ti­kai, to­dėl ir šį­kart dau­giau­sia nau­jie­nų vėl at­skrie­jo nuo Du­sios eže­ro le­do.

Trau­kia pro­ce­sas, o ne lai­mi­kis

VšĮ Aly­taus ap­skri­ties tu­ber­ku­lio­zės li­go­ni­nės va­do­vas Ro­mu­al­das Ra­di­vo­nas, grei­čiau­siai pri­sik­lau­sęs žve­jų liaup­sių apie Du­sią, sa­vait­ga­lį pir­mą­kart šį se­zo­ną iš­si­ruo­šė ant šios le­do. Anot jo, prie po­le­di­nės žūk­lės ant žve­jų Me­ka va­di­na­mos Du­sios rei­kia pri­pras­ti, to­dėl se­kė­si „ne­įspū­din­gai“. O ir lai­mi­kis, pa­sak žve­jo, ga­na kuk­lus – 14 eše­riu­kų ir 11 stin­tų, 5 „du­si­niai“ eše­riu­kai, ki­ti ma­žiau nei 100 gra­mų. Ta­čiau R.Ra­di­vo­nas pa­ga­vo pa­čią di­džiau­sią per gy­ve­ni­mą stin­tą – 23 cen­ti­met­rų, dėl to žve­jy­ba įsi­min­ti­na. „Rei­kia įpras­ti, ati­dirb­ti sis­te­mą, pa­jaus­ti stin­tų trau­ki­mo rit­mą“, – sa­ve tar­si tei­si­no žve­jys, ku­ris žu­vis gau­dė tra­di­ci­ne avi­žė­le.

Il­ga­me­tį žve­jį Vy­tą Rad­vi­la­vi­čių va­kar taip pat pa­ga­vo­me ant Du­sios le­do. Te­le­fo­nu kal­bin­tas vy­ras sa­kė, kad ir sa­vait­ga­lis, ir pir­ma­die­nis lai­mi­kiu ne­nu­vy­lė. Va­kar iki pie­tų po­le­di­nės žūk­lės mė­gė­jas jau bu­vo pa­ga­vęs apie 70 stin­tų – maž­daug 3 ki­log­ra­mus. „Oras šian­dien pui­kus, tru­pu­tį pa­ša­lę, to­dėl van­dens ant le­do nė­ra, žve­jo­ti pats tas – toks oras žve­jy­bai su­tei­kia dar dau­giau ma­lo­nu­mo“, – įspū­džių ne­gai­lė­jo pa­šne­ko­vas.

Pa­klaus­tas, kuo gau­do vi­sų taip gi­ria­mas Du­sios stin­tas, V.Rad­vi­la­vi­čius ne­slėp­da­mas at­sa­kė: „Tam tik­ra sis­te­mė­le: pen­ki kab­liu­kai ir apa­čio­je už­ka­bin­tas fos­fo­riu­kas, ku­ris ir trau­kia žu­ve­les.“ Stin­tų žve­jys ne­jau­ki­na, juk ir taip jų Du­sio­je gau­su.

Iš­gir­dęs klau­si­mą, ar ne­bu­vo nu­vy­kęs stin­tų trauk­ti drau­ge su Kur­šių ma­rių žve­jais, vy­ras juo­kė­si, kad ir čia la­bai ge­rai se­ka­si: „Sau­sį bu­vau nu­va­žia­vęs pa­žve­jo­ti ant Kur­šių ma­rių, ta­čiau jo­kio ste­buk­lo ten nė­ra. Iš­trau­kiau apie pus­an­tro ki­log­ra­mo, to­dėl va­žiuo­ti ten, kai yra čia, Du­sio­je, tik­rai ne­ver­ta. Juo­lab kad ir pa­čios žu­vys nie­kuo ne­si­ski­ria – dy­dis jų toks pats.“

Kai vi­lio­ja eše­riai

Nors Du­sia dos­ni stin­tų, mie­lai žve­jus pa­le­pi­na ir eše­riu­kais. Pas­ta­ruo­sius sa­vait­ga­lį gau­dė UAB „Eu­ro­ver­smė“ va­do­vas Gin­tau­tas An­driuš­ke­vi­čius. Po­le­di­nės žūk­lės mė­gė­jas sa­kė, kad jį la­biau trau­kia eše­riu­kai, šiuos gau­dė va­ri­ne avi­žė­le. Vi­sos die­nos žūk­lės lai­mi­kis ne­nu­vy­lė, o ir to­li ant le­do ne­rei­kė­jo ei­ti – an­tai žve­jo­da­mas stin­tas to ne­iš­veng­si. Dar­ga­no­tas oras – šeš­ta­die­nio lie­tus ir šlap­dri­ba žve­jo ne­iš­gąs­di­no, kaip pats sa­ko, svar­biau­sia ge­ri ir šil­ti dra­bu­žiai, tuo­met ir lie­tus, ir vė­jas, ir šal­tis ne­bai­sūs.

Krep­ši­nin­kas Gy­tis An­dri­jaus­kas šį sa­vait­ga­lį ne­žve­jo­jo – lai­ko tarp įtemp­to tre­ni­ruo­čių ir var­žy­bų gra­fi­ko stin­ga. Ta­čiau pra­ei­tą drau­ge su drau­gais vy­ko žūk­lau­ti į Ka­li­ning­ra­dą. Kur­šių ma­rios jiems at­sei­kė­jo eše­rių. Iš­trau­kė 11 ki­log­ra­mų jų, gau­dė va­di­na­muo­ju vel­niu. Žve­jy­ba juo pri­ski­ria­ma prie spor­ti­nės po­le­di­nės žūk­lės, o gau­dy­mas šiuo ma­sa­lu rei­ka­lau­ja itin ak­ty­viai ieš­ko­ti žu­vų – rei­kia gręž­ti ne vie­ną de­šim­tį eke­čių. Įdo­mu tai, kad vel­nias pra­dė­tas nau­do­ti Ru­si­jo­je 1970-ųjų pra­džio­je ir grei­tai ta­po vie­nu mėgs­ta­miau­sių žve­jų nau­do­ja­mų ma­sa­lų.

Pa­klaus­tas, ko­dėl su­gal­vo­jo žve­jo­ti ant kai­my­ni­nio van­dens tel­ki­nio, Gy­tis pa­juo­ka­vo, kad jį su­vi­lio­jo drau­gų iš­rek­la­muo­ta žve­jy­ba, o ir taip vi­sų mėgs­ta­mos Du­sios stin­tos ne­trau­kia. Sa­ko mėgs­tan­tis bal­tą žu­vį ir ak­ty­vią žve­jy­bą.

Kaip ir kiek­vie­ną pir­ma­die­nį, ben­drau­da­ma su žve­jais vis mąs­tau, žve­jy­ba – spor­tas ar me­nas? Vie­ni sa­ko, kad nei tas, nei tas, tai – ma­lo­nu­mas! O links­mų plau­čių žve­jai juo­kia­si, kad kai gau­dai žu­vį – tai spor­tas, o kai pa­sa­ko­ji žmo­nai apie ta­ria­mą gau­dy­mą – tai me­nas.