„Žirgas buvo traumuotas ir nebetinkamas joti, o žirgynas jo gydymui sąlygų neturėjo. Paprašiau direktoriaus, kad jį man padovanotų, nes nenorėjau, kad niekam nereikalingam žirgui kas nutiktų“, – prisimena mergina.
Jau dvejus metus žirgas gyvena ūkyje.
„Čia spėjo apsiprasti, išpuikti ir sustorėti“, – šypsosi arklių gerbėja.
M. Krancevičiūtė sako, kad žirgyne visi gyvūnai atrodo vienodi, tačiau vienas žirgas, kuriuo nuolat rūpiniesi, su laiku pradeda reikšti labai daug, nes pamatai jo charakterį.
„Yra posakis, kad augintinis supanašėja su šeimininku. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad žirgai perima raitelio savybes: nesvarbu, ar tai – karštas būdas, ar ramumas“, – tikina mergina.
Jos žodžiais, su žirgu reikia elgtis kaip su socialia būtybe: jį pakalbinti, pagirti, palepinti, jei neklauso – pabarti.
„Su laiku žirgo charakteris taip pat gali keistis. Per dvejus metus Haris atsigavo. Jis buvo apatiškas, o dabar mėgsta dėmesį, nori bendrauti su žmonėmis. Jei žirgas nelaimingas – matosi net iš jo veido“, – įsitikinusi M. Krancevičiūtė.
Žirgo priežiūrai mergina negaili visų savo lėšų, kurių Haris pareikalauja tikrai nemažai.
