Paukščių žiedavimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti patraukli ir įdomi pramoga: sugauni paukštį ir ant jo kojos užmauni lengvą žiedelį. Tačiau visa tai yra daug rimčiau.
Paukščiai žieduojami tam, kad būtų galima nustatyti jų migracijos kelius ir trukmę, žiemojimo ir perėjimo vietas... Ant paukščio kojos užmautas žiedelis su jame įrašyta registracijos vieta ir numeriu yra tarsi paukščio tapatybės kortelė. Vėliau, kur nors tą paukštį pagavus, radus žuvusį ar kitaip perskaičius jo žiedo numerį, galima nustatyti, kur, kokio amžiaus ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo žieduotas, kokiu greičiu ir kokį atstumą nukeliavo, koks likimas jį ištiko. Toks paukščių tyrimo metodas padeda įminti ir kitokias mokslui svarbias mįsles.
Pirmasis šį paukščių tyrimo metodą išbandė parapijos mokyklos mokytojas danas Hansas Kristianas Kornelijus Mortensenas 1899 metais. Jis žiedais, ant kurių buvo įspaustas eilės numeris ir adresas, papuošė daugiau kaip 160 varnėnų.
Šiandien visame pasaulyje žieduojama vidutiniškai apie šešis milijonus paukščių per metus, net du trečdaliai – Europoje.
Žiedavimas Lietuvoje
Ventės ragas neįsivaizduojamas be joje išskleistų didelių gaudyklių. Sakoma, kad tai ideali vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti. Mat rytine Baltijos jūros pakrante migruoja gausybė paukščių. Rudens pradžioje būna dienų, kai Lietuvos pajūriu jų praskrenda daugiau kaip trys milijonai, iš kurių apie 80 proc. pasuka pro Ventės ragą. Išsigandę plačiųjų Kuršių marių vandenų, daug smulkiųjų paukščių grįžta, paskui vėl drąsinasi skrydžiui.
1924–1944 metais Ventės rago švyturio prižiūrėtoju dirbęs Mikas Posingis pirmasis pastebėjo, kad tai puiki vieta paukščiams žieduoti. Artimai bendraudamas su Rasytės ornitologijos stoties mokslininkais, jis pasiūlė žymiam gamtininkui Tadui Ivanauskui pradėti žieduoti paukščius Ventės rage. Tad profesoriaus T. Ivanausko pastangomis čia 1929 metais buvo įkurta pirmoji Lietuvoje ornitologijos stotis.
Iš pradžių Ventės rago ornitologijos stotyje kasmet būdavo žieduojama po 2–4 tūkst. sparnuočių. Paukščiai buvo gaudomi tinklais, užmetant juos ant krūmų. Pirmaisiais metais Lietuvoje sugauti paukščiai buvo žieduoti vokiškais Rasytės ornitologijos stoties žiedais. Pirmuosius lietuviškus žiedus 1931 metais pagamino Kauno Vytauto Didžiojo universitetas. Net ir sovietmečiu ant paukščių žiedų puikavosi Lietuvos vardas: „Zool. Mus. Kaunas Lithuania.“
Dabar kasmet Ventės rage žieduojama po 60–80 tūkst. paukščių, daugiausia – varnėnų, didžiųjų ir mėlynųjų zylių, liepsnelių... Savotiškas rekordas buvo pasiektas 2003 metais – žieduota daugiau kaip 105 tūkst. sparnuočių.
Nors vasarą paukščių migracija būna beveik apmirusi, darbas ornitologijos stotyje nesustoja. Stoties vyriausiasis ornitologas Vytautas Jusys, paukščius žieduojantis nuo 1978 metų, sako, jog diena būna labai sėkminga, jei pavyksta žieduoti bent trisdešimt paukščių.
Prasidėjus rudeninei paukščių migracijai, visi trys Ventės rago ornitologijos stoties darbuotojai pluša atsiraitoję rankoves. Absoliutus žiedavimo dienos rekordas buvo pasiektas 2002 metų rugsėjo 23-iąją, kai specialistai pažymėjo net 6 519 sparnuočių.
Žiedas – paukščio pasas
Ornitologijos stoties prieigose matyti išskleisti didžiuliai tinklai, dar styro keliolika stiebų, ant kurių bus išskleisti tinklai prasidėjus didžiajai paukščių migracijai. Tai – paukščių gaudyklės. Šį įrenginį sudaro rėmai, ant kurių iškeliamas iš tinklų gabalų susiūtas apie 10 m aukščio ir 20 m pločio gale siaurėjantis bučius. Pačiame jo gale yra kamera, į kurią ir patenka paukščiai. Toje kameroje paukščiai yra sugaunami. Sparnuočiams privilioti neretai naudojami paukščių balsų įrašai.
Kiekvienas paukštis, patekęs į ornitologo rankas, yra dėmesingai apžiūrimas: nustatoma jo rūšis, lytis, amžius, kartais biometriniai duomenys ir, viską surašius į registracijos knygą, ant paukščio kojelės užmaunamas specialus žiedas su registracijos numeriu bei įrašu „Zool. Mus. Kaunas Lithuania“. Po šios procedūros paukštis paleidžiamas į laisvę.
Daugelis mano, kad ant žiedo yra įrašyta vieta, kur paukštis žieduotas. Iš tikrųjų žiede nurodoma vieta, kur saugoma informacija apie tą paukštį.
Lietuvos žieduotojai naudoja šešiolikos dydžių žiedus, pagamintus iš aliuminio arba nerūdijančiojo plieno ir nikelio lydinio. Mažiausi tvirtinami ant smulkiausių paukščių – nykštukų, karetaičių, krosnilandų, didžiausi – ant stambiausių sparnuočių – gulbių, erelių, gandrų.
V. Jusys pasakojo, jog pasitaiko, kad per vieną dieną tas pats paukštis pagaunamas ne vieną kartą, ypač vasarą, jei netoli kur peri. Pavyzdžiui, mažiausias paukštis Europoje – apie penkis gramus sveriantis nykštukas, – žieduotas Ventės rage, jau kitą dieną gali būti nuneštas vėjo į Gotlando salos gaudykles.
Kartu su paukščiais į gaudykles pakliūva ir kitų gyvūnų, ypač daug – įvairiausių vabzdžių. Kartais gaudyklėse aptinkama miškinių ir akmeninių kiaunių, kanadinių audinių, šermuonėlių ir žebenkščių, o šiemet buvo įkliuvęs ir didelis barsukas. Buvo aptikta ežių, kiškių, voverių, usūrinių šunų, lapių jauniklių, įvairių varliagyvių bei žalčių.
Įdomus paukščių gyvenimas
Apie Ventės rage žieduotus paukščius kasmet gaunama maždaug 300–400 pranešimų iš įvairių Europos šalių, Afrikos ir Azijos. Analizuojant paukščių žieduose įrašytą informaciją pastebėta, kad toliausiai iš Lietuvos skrenda gandrai. Jų kelionės maršrutas trunka du mėnesius. Rugpjūtį pakėlę sparnus skrydžiui iš Lietuvos, po poros mėnesių jie pasiekia už 10 tūkst. km esančią Pietų Afrikos Respubliką (PAR).
V. Jusys juokavo, kad kovo 25-oji neatsitiktinai yra Gandro diena: „Anot liaudies, gandrai atneša vaikus. O likus devyniems mėnesiams iki Gandrinių, švenčiama trumpiausios nakties šventė – Joninės. Visi tada ieško paparčio žiedo ir prisiieško...“
Mokslininkas pastebėjo, kad, nors Europoje gandrų sparčiai mažėja, Lietuva gali didžiuotis – tai tankiausiai gandrų gyvenamas kraštas žemyne.
Ornitologų dėmesį visuomet patraukia mūsų platumoms nebūdingi arba už daugybės tūkstančių kilometrų paženklinti paukščiai. Šiemet pavasarį Nemuno deltoje tarp šaukštasnapių ančių buvo pirmą kartą pastebėtas mūsų kraštui nebūdingas paukštis – puikioji cyplė, greičiausiai atkeliavusi iš pietinių Pietų Amerikos regionų.
Tolimiausia viešnia, patekusi į Ventės rago gaudykles, buvo šelmeninė kregždė. Ji įveikė 9 400 km, o ant žiedo įrašyta informacija bylojo apie Čvanėje (buvusioje Pretorijoje, PAR) jai išduotą „pasą“.
Tris dešimtmečius gamtą stebintis ir fotografuojantis ornitologas pasakojo, jog paukščiams ruduo prasideda tada, kai niekas negali net įtarti – pirmieji Lietuvą palieka varnėnai. Išperėję jauniklius, jie jau birželio pradžioje kelia sparnus skrydžiui į Pietus. Galite imti prieštarauti, kad gausūs varnėnų pulkai mūsų platumose matomi ir vėliau, tarkim, kai prinoksta vyšnios. Taip, tai tiesa, tačiau vyšnias siaubiantys sparnuočiai yra atvykėliai iš šiauresnių platumų – Estijos, Suomijos, Švedijos...
V. Jusys žino ir veiksmingą būdą atbaidyti varnėnus nuo vyšnių. Tereikia pasidaryti sakalo ar vanago siluetą ir įkelti jį į medį – maždaug į trijų keturių metrų aukštį. Plevėsuodamas vėjyje šis siluetas kitiems paukščiams įvarys nemažai siaubo – jie manys, kad tyko didžiausias jų priešas.
Įvairių gamtos stebuklų žinantis ornitologas paklausė, ar mes žinome, kodėl miškininkai giria kėkštus. Pasirodo, jie – labai geri ąžuolų platintojai: prisirenka gilių, suslapsto jas po samanomis, o paskui pamiršta – taip pridygsta naujų ąžuolų.
Kai ką įdomaus ornitologas atskleidė ir apie plaukikų, už karvelius mažesnių vandens paukščių ilgu plonu snapu, gyvenimą. Šių paukščių patelės yra tikros apgavikės. Savo gražiais spalvingais apdarais suviliojusios patinėlį, jos padeda keturis kiaušinius, o pačios išskrenda, perėti palikdamos jaunikį.
O antai remezų, nedidelių, už žvirblius šiek tiek mažesnių, paukštelių, gyvenime įdomiausia yra jų lizdas – į rankovę panašus uždaras maišelis. Jį patinėlis pradeda sukti vienas, tikėdamasis taip prisivilioti žmoną. Jeigu per kurį laiką jos neatsiranda, patinėlis meta statybas ir sukti lizdo lekia į kitą vietą.
Bene agresyviausias yra jūrų paukštis plėšikas. Maža to, jis – didelis tinginys. Plėšikas yra nedraugiškai nusiteikęs kirų ir žuvėdrų atžvilgiu – išdrasko jų lizdus, atiminėja iš jų grobį.
Ne vienam teko girdėti keistą paukščių skleidžiamą garsą, labai panašų į ėriuko mekenimą. Tai ne ką didesnio už varnėną raibo paukštelio – perkūno oželio – darbas. Šis apie šimtą gramų sveriantis sparnuotis yra naktinis gyvūnas. Įdomiausia, kad keistą garsą jis skleidžia skrisdamas. Ir tai daro ne snapu – tą jo mekenimą sukelia oro srauto vibruojamos kraštinės uodegos plunksnos.
Ventės rago ornitologijos stoties vyriausiasis ornitologas pabrėžė, kad paukščiai ne tik palieka Lietuvą, bet ir atskrenda čia žiemoti. Dažnas svečias mūsų krašte – šiaurinių platumų gyventojas čimčiakas.
Per savo praktiką V. Jusys yra žiedavęs daugiau kaip 530 tūkst. sparnuočių. Ne kartą buvo nuo jų gavęs į galvą. Antai prieš penkiolika metų, kai įsiropštė į medį ir bandė žieduoti pelėdos jauniklius, atskridusi motina jam taip tvojo per galvą, kad net teko atsidurti ligoninėje.
Nepasisekė ir su vištvanagio jaunikliais. Vos įkopė į medį ir pasiekė lizdą, miške kilo toks triukšmas, kad net teko ausis užsikimšti. Jauniklių tėvai negalėjo likti pasyviais stebėtojais, kai kažkas ėmė kėsintis į jų būstą – ornitologą pradėjo atakuoti. Vis taikėsi į galvą. Neliko nieko kita, kaip kruvina galva skubiai leistis žemyn ir dingti iš tos vietos.
„Patirtis ateina su metais“, – šiandien, prisiminęs savo nuotykius, šypsosi sąmojo nestokojantis Ventės rago ornitologijos stoties vyriausiasis ornitologas V. Jusys.