Panaši padėtis ir kaimyninėje Lenkijoje. Sunerimę dėl mažėjančio lydekų skaičiaus vidaus vandenyse Olštyno Stanislovo Sakovičiaus vidaus vandenų žuvininkystės instituto darbuotojai prieš porą metų išleido į atvirus telkinius lydekas su specialiais radijo signalų davikliais, siekdami išsiaiškinti jų išteklių mažėjimo priežastis.
Paaiškėjo, kad jau per pirmąjį žvejybos sezoną trys ketvirtadaliai žuvų tapo žvejų laimikiu. Mokslininkų manymu, daug lydekų neršto metu išgaudo brakonieriai.
Vienintelė išeitis plėšriųjų žuvų ištekliams gausinti – dirbtinis veisimas. Šioje srityje lenkai turi sukaupę didžiulę patirtį. Pastebėję, kad paaugintas lydekaites iš inkubatoriaus pervežti iki vandens telkinio labai sunku. Sako, sočiai prišertos lydekaitės neatlaiko kelionės, o nepašertos ima pulti viena kitą. Todėl Olštyno instituto mokslininkai sukūrė kilnojamąją žuvų veisimo laboratoriją (inkubatorių).
Kilnojamojoje laboratorijoje sudarytos tokios pat inkubavimo sąlygos kaip ir stacionariuose inkubatoriuose. Išsiritusios lervutės mėnesį dar paauginamos. Kai jos paauga iki 6–7 cm ir sveria apie 1,5–2 gramus, saugiai išleidžiamos į atvirus vandenis. Patogu ir naudinga.
Inkubatorius stovi ant vandens telkinio kranto. Paaugintos lydekaitės nepatiria streso dėl transportavimo.
Lenkijos mokslininkai atliko tyrimus augindami lydekas uždarosiose recirkuliacinėse sistemose (URS) ir šerdami jas dirbtiniais tinkamai subalansuotais kombinuotaisiais pašarais. Jie pastebėjo, kad prie dirbtinių pašarų pripratusios lydekos greitai ir gerai auga. Tačiau paaiškėjo, kad įveisimo į vandens telkinius tikslais lydekų lervutes maitinant sausaisiais pašarais, URS sąlygomis jas galima paauginti tik iki 1–1,5 g, nes pasiekusios 2 g ir didesnį svorį, jos praranda plėšrūnišką instinktą – suleistos su kitomis žuvimis, pvz., karosais, kuojomis, aukšlėmis, jų negaudo, todėl negali išgyventi natūraliomis sąlygomis.
Pasak Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus vedėjo Valdo Gečio, Lietuvoje žuvivaisa užsiima ne tik šios tarnybos padaliniai, bet ir privatūs žuvininkystės ūkiai. Šio pareigūno teigimu, jau treti metai valstybiniai vandens telkiniai žuvinami tik paaugintomis lydekomis.
„Tai ginčytinas dalykas. Pavyzdžiui, aš galiu asmeniškai pasakyti, kad galima žuvinti ir lydekų lervutėmis. Bet dabar vadovaujamės mokslininkų nuostata ir leidžiame į atvirus vandenis tik paaugintas lydekaites. Mūsų specialistai dar negali pasakyti, ar uždarosiose sistemose iki 2 ir daugiau gramų paaugintos lydekaitės praranda plėšrūnišką instinktą. Bet pas mus 2–3 savaites paaugintos lydekaitės nesiekia net 1,5 g. Šiųmetės auginamos ne uždarosiose sistemose, o atviruose tvenkiniuose,“ – „ŪP“ aiškino žuvivaisos metodus V.Gečys.
Dėl kilnojamosios žuvų veisimo laboratorijos (inkubatoriaus) naudos V.Gečys net neabejoja. Jo nuomone, tai geras dalykas. Jau ir Lietuvoje, pajūryje pas vieną ūkininką žuvininką V.Gečys matęs tokią mobiliąją žuvivaisos sistemą. Tačiau tokios sistemos pasiteisintų tik stambiuose ūkiuose, kurių valdose yra daug telkinių. Mūsų šalyje nėra tokių didelių atstumų nuo inkubatoriaus iki kokio nors žuvininkystės ūkio. Be to, mažos žuvytės vežamos specialiuose konteineriuose, maišuose su vandeniu, kad užtektų oro.
„Šiemet į valstybinius vandens telkinius suleidome 4,1 mln. paaugintų lydekiukų. Lervutėmis įžuviname tik seliavas. Iš viso šiemet turėtume įžuvinti apie 30 mln., iš jų apie 10 proc. vien paaugintų žuvyčių. Tą skaičių išbalansuoja būtent seliavų lervutės, kurių bus 15–16 mln.“, – pasakojo apie žuvivaisos apimtis valstybiniame žuvininkystės sektoriuje V. Gečys.
Tačiau kalbant apie žuvivaisą nederėtų pamiršti ir privačių žuvininkystės ūkių, kurie savo tvenkiniuose taip pat veisia žuvis ir lervutėmis, ir paaugintomis žuvytėmis.
