Turtinga gamtos lobių
Vien ko vertas mitas, kaip kunigaikštis Gediminas žvalgėsi naujosios vietos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sostinei. Jį patraukė labai vaizdinga miškinga vietovė, todėl čia ir įkūrė Senųjų Trakų pilį. Vėliau jo sūnus Kęstutis – dar ir Trakų pilį bei miestą. Iš čia didieji kunigaikščiai valdė visą šalį.
Ir šiandien Trakų urėdija viena iš turinčių daugiausia lobių: miškų, įvairios augmenijos, gyvūnijos ir, žinoma, lankytinų vietų. Urėdijos valdos apima ne tik Trakų rajoną, bet ir užgriebia dar keturių savivaldybių – Elektrėnų, Vilniaus, Prienų rajonų ir net paties Vilniaus – žemių. Šiuos didelius miškų turtus valdo net 11 girininkijų: Aukštadvario, Lentvario, Jagelonių, Onuškio, Paluknio, Ropėjų, Rūdiškių, Semeliškių, Strėvos, Trakų, Žeronių. Urėdijos teritorijoje – net trys parkai: Aukštadvario bei Neries regioniniai bei Trakų istorinis nacionalinis. Šioje miškų karalijoje nuolat poilsiauja, atgauna jėgas daugybė lankytojų.
Dalijasi miškų turtais
„Tikrai esame turtingi, – nesikuklino Trakų urėdijos vyr. miškininkas Dainius Taukis. – Turime apie 70 lankytinų objektų, net penkis pažintinius takus. Žmonių srautas visais metų laikais, ypač vasarą, didelis.“
Nieko stebėtina, nes Trakų urėdijos miškai yra greta Vilniaus, todėl gerai nutiestais keliais bei rūpestingai miškininkų prižiūrimais keliukais bei takeliais jie puikiai pasiekiami ir poilsiautojų mėgstami. Trakų kraštas – vienas gražiausių Lietuvos kampelių, nes vilioja ir garsi praeitis, ir įspūdingas natūralus kraštovaizdis, gražūs miškai, švarūs ežerai, upės, kultūros paveldo slėpiniai. Ši nesuniokotos gamtos ir ramybės oazė nenumaldomai traukia didelio gyvenimo tempo ir stresų išvargintus žmones prisiliesti prie savo ištakų, šaknų, įgyti stiprybės, pailsinti mintis ir širdį.
Pirmauja visoje šalyje
Vertinant Lietuvos miškus rekreacijos intensyvumo atžvilgiu pagal keturis lygmenis, Trakų urėdijos valstybinės reikšmės miškai buvo priskirti prie aukščiausio rekreacijos intensyvumo plotų. Todėl šis rodiklis tolydžio neišslydo iš miškininkų akiračio ir veiklos – kasmet atnaujinami ir įrengiami nauji pažintiniai takai, poilsiavietės, stovyklavietės, poilsio vietos, stogastulpiai, informaciniai stendai ir nauji lankytini objektai. Be to, vertinant miškų urėdijas pagal tai, kaip jose išplėtota rekreacinė infrastruktūra, Trakų „kunigaikštija“ vėl užėmė lyderio pozicijas.
Kokia sėkmės paslaptis? Pasak Trakų miškos urėdijos vadovo Vygando Mierkio, tokių rezultatų pasiekta, nes sutartinai dirbama su Aukštadvario, Neries regioninių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijų darbuotojais. Kita vertus, nuosekliai plėtojamos senos, geros, ne vieną dešimtmetį puoselėjamos urėdijos veiklos kryptys ir tradicijos.
Varnikai – bet kuriuo metų laiku
Vienas iš turistų labiausiai pamėgtų maršrutų – tai Varnikų botaniniame-zoologiniame draustinyje nutiestas 3,5 km ilgio pažintinis takas. Prieš gerą dešimtmetį vien Trakų urėdijos pastangomis ir lėšomis įrengtas medinis takas veda per Ilgelio pelkę, maršrutas susideda iš 10 informacinių stotelių.
Varnikus lengva pasiekti iš Trakų pėsčiomis. Apie 2 km ruožas iki pažintinio tako – taip pat įdomi kelionė, nes tenka eiti pro Trakų pusiasalio pilį, pontoniniu tiltu per Bernardinų ežerą, vaizdingu keliuku, kol pasieki tikslą. Galima ir važiuoti: nuo Trakų keliauti Lentvario kryptimi ir sukti į kairę. Prie pažintinio tako yra patogi automobilių stovėjimo aikštelė.
Pažintinis takas žavi natūralios gamtos įvairove. Čia ir pelkė, ir šimtamečiai ąžuolai, ir gausūs įvairūs uogienojai, daug retų augalų, gyvūnų ir paukščių. Tai laukinės gamtos oazė, kuri atsiveria nepakartojamu grožiu. Keliaujančius mediniu taku sutinka ežerėliai, vis kintantis peizažas ir patogios atokvėpio vietos. Šiuo taku einantiems lankytojams sunkiai prieinamos vietos – kaip ant delno. Todėl vieta mėgstama bet kuriuo metų laiku. Trakų miškų urėdiją džiugina tai, kad Varnikus vis daugiau lanko lietuvių, ne vien užsieniečių. Vadinasi, patys išmokstame vertinti tai, ko esame turtingi.
Gamtos disneilandas Aukštadvaryje
Aukštadvario miškai ir gamtos, kultūros paveldo turtai nuo seno garsina Trakų miškų urėdiją. Tai viena populiariausių turizmo krypčių važiuotiems, ratuotiems ir pėstiems. Aukštadvario apylinkėse įrengtos dvi stovyklavietės, šešios poilsiavietės, per 20 poilsio aikštelių.
Retas nėra matęs vieno unikaliausių šalyje gamtos paminklų – Velnio duobės, kuri pritaikyta lankyti ir neįgaliesiems. Puikiai įrengti laiptai, apžvalgos vietos, patogi automobilių aikštelė traukia turistus iš visos Lietuvos pasižvalgyti į paslaptingą, legendomis apipintą 40 m gylio duobę vidur miškų. Netoli jos vilioja ir mistiški Škilietų ežeriukai. Tarp jų plytinčioje pievoje esą galima pasirinkti stebuklingų galių turinčių žolynų.
Gal mažiau už Aukštadvarį žinomas vaizdingas Pamiškės piliakalnis, tačiau vaizdas nuo jo tiesiog užgniaužia kvapą. Juk Lietuva garsi žaliuojančiais miškais, o čia – jų grožis.
Jei norima vienu kartu aprėpti įspūdingą gamtos įvairovę, kultūros paveldo objektus, verta rinktis Trakų miškų urėdijos prieš kelerius metus įrengtą ekologinį „Žaliąjį taką“, besidriekiantį 7,5 km. Juo keliaujant galima susipažinti su Spindžiaus mišku, akį glostys Stankos, Spindžiaus ir Spindžiuko ežerai, Strėvos upė su pakrantėse slypinčiomis pelkaitėmis ir liūnais, šaltinių kalnelis, įvairi, vešli ir reta, saugoma augalija. Be to, galima aplankyti Velnio duobės „sesę“ Strėvos įgriuvą ir archajiškuosius palaptingus Drabužninkų pilkapius.
Kurs poilsiavietę prie Trakų
Tai tik dvi populiariausios rekreacijos kryptys. Jų Trakų urėdijoje yra nemažai, tačiau nestovima vietoje.
„Svarstome galimybę įkurti poilsiavietę Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Esame numatę ir vietą – prie Skaisčio ežero. Tai labai graži vietovė, prie puikaus ežero kranto. Tikimės, kad mūsų planams pritars ir Trakų rajono savivaldybė, taip planus greičiau įgyvendinsime“, – ateities sumanymais dalijosi Trakų miškų urėdijos vyr. miškininkas D. Taukis.
Paradoksalu, bet Trakų istorinio nacionalinio parko miškuose lig šiol nebuvo poilsiavietės. Žmonės mielai ilsisi, iškylauja po Varnikų pažintinį taką, tačiau panorėję poilsį pratęsti kur nors prie ežero, apsinakvoti palapinėje, ant laužo išsivirti žuvienės, deja, likdavo it musę kandę. Galėjo tik ieškotis kaimo turizmo sodybos arba iš Trakų istorinio nacionalinio parko miškų keliauti į svetingesnę vietą.
Pasak miškininkų, viskam savas laikas. Džiugina akivaizdi tendencija, kad miškų lankytojai jau išmoko tausoti gamtą. Dar prieš kelerius metus poilsiavietes, stovyklavietes, miško stendus ir pavėsines nuolat siaubdavo piktavaliai, o pastaruoju metu vandalizmo akivaizdžiai sumažėjo. Trakų miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius Vaidotas Pauželis tvirtino, kad šiemet jam dar neteko bausti pažeidėjų, kurie nepaisytų lankymosi miške taisyklių. Tai džiugina miškininkus. Ir ne tik juos. Mus visus, tikinčius, kad miškas – tai visų namai.
„Miškininkų priedermė – dirbti taip, kad girios ne tik brandintų daugiau ir geresnės medienos, bet ir kad jose būtų jauku ir žvėriui, ir paukščiui, ir žmogui“, – šiems Trakų miškų urėdijos urėdo V. Mierkio žodžiams galime tik pritarti.
